Paprastai už paslaugas, tarkime, transportavimo, ekspedijavimo, sandėliavimo ar panašias, atsiskaitoma atidėtu mokėjimu. Mokėjimas už paslaugas avansu jau būtų neįprastas. Atidėto mokėjimo terminai priklauso nuo įvairių sąlygų – sezono, rinkų svyravimo, paslaugų paklausos, ekonominės situacijos. Atsiskaitymo termino nustatymas sutartyje iš esmės yra sutarties šalių reikalas. Kita vertus, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas numato, jog mokėjimo už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus laikotarpis negali būti ilgesnis kaip 60 kalendorinių dienų (išskyrus tam tikrus atvejus) nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos.
Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. numato, jog apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (sandėliavimo, nuomos ir kitų) teikimo pagal sutartis, praėjusio laikotarpio, kuris negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo, apskaitos dokumentai išrašomi ir pateikiami (išsiunčiami) paslaugos gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos (BAĮ 12 str. 3 d.).
Vertinant naujo Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ arba Įstatymas) aspektu, darbas su skolomis ir skolininkais turėtų vykti nuolatos. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Įstatymas griežtai nustato nemokumo procedūrų terminus, jų skaičiavimo tvarką, todėl nemokumo (bankroto, restruktūrizavimo) procesai turėtų vykti sklandžiau ir operatyviau.
Teismas turi priimti nutartį dėl nemokumo bylos iškėlimo per 30 dienų nuo pareiškimo priėmimo dienos. Teismas tik vieną kartą ir tik dėl svarbių priežasčių gali pratęsti minėtą terminą ne ilgesniam kaip 30 dienų laikotarpiui. Taigi, skolininkas, jeigu jis atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, t.y., yra nemokus, gan greitai sulaukia atitinkamo teismo įvertinimo. Nemokaus juridinio asmens kreditoriai apie skolininkui iškeltą nemokumo bylą turi būti informuojami nemokumo administratoriaus, kuris įsiteisėjusios nutarties iškelti nemokumo bylą kopiją turi išsiųsti kreditoriams per tris darbo dienas.
Įstatymas neskiria daugiau dėmesio išsiuntimo būdui ar priemonėms. Įstatymas taip pat neakcentuoja teismo nutarties gavimo (įteikimo kreditoriui), tik jos išsiuntimą. Ir šiuo atveju tai yra ypač svarbu. Kreditorių reikalavimai nemokumo byloje tvirtinami ne savaime, bet tik tuomet, kai reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus kreditoriai patys pateikia paskirtam nemokumo administratoriui. Kreditorių reikalavimams pateikti įstatymas nustato 30 dienų terminą ir tas terminas skaičiuojamas ne nuo įsiteisėjusios nutarties gavimo (kai ją kreditoriui išsiunčia nemokumo administratorius), bet nuo teismo nutarties paskelbimo priežiūros institucijos internetinėje svetainėje. Žinoma, jeigu termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis, teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad spręsdamas dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis, teismas turėtų atsižvelgti į termino paskirtį, termino praleidimo laikotarpį, aplinkybes, kurios pateisintų termino praleidimo trukmę, aplinkybes, realiai sutrukdžiusias asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, bylos šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018, 31 punktas). Štai 2020-04-16 nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020 kasacinis teismas pripažino termino praleidimo aplinkybes svarbiomis dėl to, kad kreditorei BAB bankui „Snoras“ nebuvo bankroto administratorės individualiai pranešta apie bankroto bylos iškėlimą.
Jeigu kreditorius reikalavimo nepateikia arba teismas nepriima pavėluotai pateikto kreditoriaus reikalavimo, jo reikalavimo teisė į nemokų skolininką pasibaigia (JANĮ 41 str. 6 d.). Juridinių asmenų nemokumo reglamentavime tai visiškai nauja nuostata. Skolininko prievolės tokiomis aplinkybėmis iki tol pasibaigdavo bendrais pagrindais, kai juridinis asmuo (skolininkas) likviduojamas, tame tarpe likviduojamas ir dėl bankroto (CK 6.128 str. 3 d.).
Be kita ko, teismui bankroto byloje nepatvirtinus kreditorinio reikalavimo, kreditorius tokiomis aplinkybėmis praranda galimybę pareikšti reikalavimą juridinio asmens (skolininko) dalyviams CK 2.50 str. 3 d. pagrindu arba skolininko įmonės vienasmeniam valdymo organui netiesioginio ieškinio forma (CK 6.68 str.). Netiesioginio ieškinio atveju buvusio įmonės vadovo (kasatoriaus) atsakomybė būtų subsidiari – jis turėtų atlyginti tik tą žalą, kurios neatlygino įmonė (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).
Kreditorinio reikalavimo bankroto byloje nepasitvirtinęs kreditorius netektų teisės tokias neatgautas skolas pripažinti beviltiškomis ir atitinkamai prarastų galimybę susigrąžinti sumokėtus pelno ir pridėtinės vertės mokesčius. Mokesčių mokėtojas, kai negali atgauti skolų iš bankrutavusios įmonės, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis, turi turėti įsiteisėjusią teismo nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto arba kreditorių susirinkimo nutarimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto arba dokumentą, įrodantį likviduotos dėl bankroto įmonės išregistravimą iš juridinių asmenų registro.
Tačiau pagal Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisykles, visais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti (Taisyklių 3 punktas). Be, to, skola negali būti pripažinta beviltiška, jeigu yra praleisti terminai reikalavimui atgauti skolą pareikšti ir šiuo pagrindu reikalavimas yra atmetamas, nepripažįstamas arba nevykdomas.
Vyriausiasis Administracinis teismas 2010-11-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575–1725/2010 AB „Warta Glass Panevėžys“ v. VMI prie LR FM yra pasisakęs, jog „įmanoma situacija, kai skola nors ir egzistavo, tačiau reikalavimas atgauti skolą buvo pareikštas praleidus nustatytus terminus, ir šiuo pagrindu mokesčio mokėtojo reikalavimas atgauti skolą yra atmetamas. Tokiu atveju skola, nors ir realiai egzistavusi, negali būti pripažinta beviltiška. Tai taip pat patvirtina, kad mokesčių mokėtojas turi pateikti oficialų kompetentingos institucijos sprendimą (ar kitokį dokumentą), kuris patvirtina mokesčio mokėtojo pagrįstą teisę susigrąžinti skolą, nes nesant tokio dokumento, nėra teisinio pagrindo teigti, kad skolos pripažinimo beviltiška laikotarpiu mokesčių mokėtojas apskritai turėjo objektyvią teisę susigrąžinti skolą.“
Autorius: Mindaugas Šimkūnas, Vadovaujantis partneris ir advokatas Advokatų kontoroje VERUM. www.verum.lt