Lietuvos Respublikos teisės aktai nedaro takoskyros tarp naujų ir naudotų transporto priemonių teisinio reglamentavimo. Tos pačios teisės normos taikomos tiek naujų, tiek naudotų transporto priemonių pirkėjams ir pardavėjams (tiesa, naudotų transporto priemonių pardavėjams įstatymas numato papildomų pareigų). Sakysite, kad naudotas automobilis savo savybėmis negali būti prilygintas naujam automobiliui? Su tuo galima sutikti. Skirtingą požiūrį į naujas bei naudotas transporto priemones įtvirtinančią praktiką ėmė formuoti teismai.
Pagal teismų formuojamą praktiką, parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl to galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau, jeigu naudoto daikto pirkėjas ir pardavėjas nesusitarė kitaip, ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas siaurai, apimti ir tokias situacijas, kai daiktą įmanoma naudoti, bet dėl to patiriami dideli nepatogumai, trikdžiai ar papildomos sąnaudos.
Svarbu žinoti, kad ir naudotai transporto priemonei yra taikoma garantija. Civilinis kodeksas neįtvirtina specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, taigi taikomos bendros taisyklės, tame tarpe ir 2 metų garantijos pagal įstatymą terminas.
Įsigijus naudotą transporto priemonę (tiesiogiai iš pardavėjo arba lizingo sutarties pagrindu) ir per 2 metus pastebėjus, kad ji turi trūkumų, pirkėjas turi įstatyminį pagrindą ginti savo teises. Įsidėmėtina, kad pardavėjas atsako už transporto priemonės trūkumus tik tuomet, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki transporto priemonės perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki jos perdavimo (Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 1 dalis). Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“. Įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus.
Štai civilinėje byloje pirkėjui lizingo sutarties pagrindu įsigijus naudotą vilkiką ir išvažiavus į pirmąjį reisą, paaiškėjo, kad vilkiko variklis yra sugadintas ir neatitinka pardavėjo deklaruotos būklės. Pirkėjui įrodžius variklio defektus ir faktą, kad pardavėjas prieš sudarant pirkimo – pardavimo sandorį jų pirkėjui neatskleidė, teismas tenkino pirkėjo ieškinį. Pirkėjas ieškiniu kėlė ir kitus reikalavimus – atlyginti dėl vilkiko remonto bei prastovos patirtus nuostolių bei negautas pajamas, tačiau nesugebėjus įrodyti patirtų nuostolių ir negautų pajamų dydžio, ieškinys šioje dalyje buvo atmestas.
Naudotai transporto priemonei irgi yra taikoma garantija
Yra situacijų, kai pardavęs netinkamos kokybės transporto priemonę, pardavėjas nėra atsakingas už jos defektus. Pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų. Paprastai pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y., kai transporto priemonės trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi. Rekomenduotina prieš sudarant pirkimo – pardavimo sutartį, patikrinti automobilio techninę būklę.
Ar privaloma pirkėjui prieš įsigyjant naudotą transporto priemonę patikrinti jos techninę būklę (kokybę)? Vienareikšmio atsakymo nėra. Žinoma, toks pirkinio patikrinimas įgalina išaiškinti paslėptus trūkumus, kita vertus, netgi ir neišnaudojus transporto priemonės patikrinimo autoservise galimybės, toks pirkėjo elgesys paprastai (bet ne visada, apie tai – vėliau tekste) nėra laikomas dideliu pirkėjo nerūpestingumu (neatsargumu) įstatymo prasme. Pardavėjas turi įrodyti, jog automobilio trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis).
Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad pirkėjo nerūpestingumas, nepasirūpinus specialia automobilio patikra, savaime neeliminuoja pardavėjo atsakomybės už automobilio paslėptus trūkumus, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį, kadangi pasirūpinti specialia automobilio patikra yra pirkėjo teisė, bet ne pareiga. Jeigu planuojamos įsigyti transporto priemonės trūkumų įprastai, apžiūrint transporto priemonę, be specialaus tyrimo nėra galimybės pastebėti, jie laikomi paslėptais (neakivaizdžiais) trūkumais.
Vis dėlto, konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo – pardavimo sutartį. Civilinėje byloje buvo konstatuota, kad pirkėjas įsigijo Lietuvoje nepopuliaraus modelio dešimties metų naudotą automobilį, todėl kaip apdairus ir protingas žmogus taip pat turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe. Teismas nustatė, kad nors pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą (už parduodamo daikto kokybę atsakingas pardavėjas), nagrinėjamoje byloje pirkėjo nerūpestingas elgesys (siūlymo patikrinti perkamą automobilį „Maserati“ automobiliais prekiaujančioje įmonėje atsisakymas) reikšmingas sprendžiant parduoto daikto trūkumų įrodytinumo faktą.
Tai tik straipsnio dalis. Visą tekstą galite perskaityti Žurnalo transporto vadovams numeryje. Spustelėkite žemiau esantį paveikslėlį ir atidarykite žurnalą
