Penkeri metai finansinės ir ekonominės krizės Venesueloje lėmė, kad gyventojai vis dažniau užpuola vilkikus, gabenančius maisto prekes. Padėtis yra tokia rimta, kad patys vairuotojai savo darbą vadina ne darbu, o išgyvenimu.
Vidurnaktis. Vilkikas, gabenantis 20 tonų vaisių, neseniai nuskintų Andų papėdėje ir skirtų parduoti šalies sostinėje Karakase, lekia vienu pavojingiausiu Lotynų Amerikoje, 900 km ilgio keliu. Tai 36 metų Umberto Aguilar, kuris supranta, kad ši kelionė yra labai pavojinga. Ne tik kroviniui, bet ir jo gyvybei.
– Kiekvieną kartą, kai atsisveikinu su savo šeima prieš kelionę, patikiu savo gyvenimą Dievui, – sako naujienų agentūrai „Reuters“ Umberto Aguilar, kuris neseniai patyrė stresuojantį įvykį, kai grupė žmonių užpuolė jų vilkikų koloną.
2018 m. sausio mėn. Venesuelos keliuose buvo užfiksuoti apie 162 užpuolimai. 42 vilkikai buvo apiplėšti. Žuvo aštuoni žmonės. Praėjusių metų sausį buvo „tik“ aštuoni tokie atvejai, iš jų vienas – vilkikui.
Užburtas ratas
Užpuolimai šalyje, kur yra vienas aukščiausių žmogžudysčių lygis pasaulyje, didina produktų ir jų transportavimo kainas. Atsižvelgiant į riziką, atsiranda nedaug norinčių dirbti tokį darbą, gamintojai turi didinti atlyginimus, taip pat didėja krovinių draudimas. Tai vyksta šalyje, kurioje fiksuojama hiperinfliacija, o maisto produktai yra labai brangūs.
Visa tai apsunkina gyvenimą vilkikų vairuotojams, kurie jau susidūrė su kyšiais, automobilių detalių kainų šuoliais ir didelėmis eilėmis degalinėse. Ir, kas blogiausia, patiria vis daugiau užpuolimų, kurių metu jie net negali deramai apsiginti, nes Venesueloje turėti ginklus yra draudžiama.
Žemėlapis: Reuters
Dėl šios priežasties vairuotojai jungiasi į grupes ir juda keliais kaip įmanoma greičiau. Deja, net pasiekę miestus, vilkikų vairuotojai turi mokėti gaujoms už leidimą prekiauti pristatomomis prekėmis.
– Tai beprotybė. Valdžios institucijos negali mums užtikrinti saugumo. Žmonės pradeda priprasti prie lengvo gyvenimo iš vagysčių, – sako Javieras Escalante, dviejų vilkikų savininkas. Kiekvieną savaitę jis gabena vaisius iš La Gritos į Guatirą. – O jei nustosime dirbti, iš ko gyvensime? Ką valgys Venesuelos gyventojai? Kaip gamintojai parduos savo prekes? – klausia Javieras Escalante.
Užpuolimų metodai
Kaip tvirtina vairuotojai, nusikaltėliai naudoja įvairius metodus, priklausomai nuo užpuolimo vietos ir taikinio. Kartais vilkiką apsupa ginkluoti motociklininkai, versdami vairuotojus mažinti greitį. Kitais atvejais užpuolikai laukia, kol vilkikas pradės važiuoti mažesniu greičiu, pavyzdžiui, duobėtame kelyje, tada perpjauna tentą ir patenka į puspriekabę. Po to jie tiesiog išmeta prekes iš transporto priemonės į kelią, kur jų laukia kiti bendrininkai.
Būna, kad vagystės įvykdomos transporto priemonei stovint aikštelėje. Tai paprastų gyventojų, o ne organizuotų grupių darbeliai. Tokiu būdu jie nori gauti maisto ar kažkokių daiktų pardavimui.
Pasyvumas ir nesipriešinimas
Nepaisant daugybės kraują stingdančių pasakojimų apie vilkikų vairuotojų užpuolimus, vagis dažniausiai domina tik krovinys. Jei niekas nesipriešina, nusikaltėliai stengiasi neskriausti vairuotojų ir neniokoti jų transporto priemonių.
43 metų Jonas Eskalante pasakoja, kad kartą vienas iš jo sunkvežimių sugedo kelyje. Jonas turėjo sustoti ir suremontuoti vilkiką. Staiga apie 60 žmonių pasirodė iš niekur ir apsupo jį kartu su vilkiku. Per kelias akimirkas minia išaugo iki 300 žmonių.
– Jie atėjo ir kaip skruzdėlės iškrovė visą sunkvežimį. Pasiėmė viską: bulves, svogūnus, pomidorus, agurkus, morkas. Aš kroviau sunkvežimį visą dieną, o jie per 30 minučių jį iškrovė, – pasakoja verslininkas.
Geriausia išeitis tokioje situacijoje yra pasyvumas.
– Kai žmonės yra alkani, jie gali būti pavojingi, – sako verslininkas Roberto Maldonado, kuris tvarko visus dokumentus sunkvežimių vairuotojams La Gritoje. – Tokiose situacijose geriausia nesipriešinti.
Nuotr. Twitter/@ReutersWorld