Pradedant 2015 metais, minimalų atlyginimą reglamentuojantys teisės aktai pradėti taikyti tarptautinio transporto sektoriuje dirbantiems vairuotojams. Pirmiausia Vokietijoje, vėliau – taip pat ir Prancūzijoje, Olandijoje, Italijoje ir Belgijoje. Kokią įtaką šis teisinis reglamentavimas turi bendrovėms, vykdančioms pervežimus transporto priemonėmis, kurių maksimali leistinoji masė neviršija 3,5 t?
Pagal bendrą taisyklę, minimalaus atlyginimo mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai yra taikomi visoje šalyje ir apima visų darbuotojų darbo užmokestį, išskyrus atvejus, kai išimtys yra numatytos pačiuose teisės aktuose ar kai šalies šakos kolektyvinė sutartis numato didesnį minimalaus atlyginimo dydį konkretų darbą dirbantiems darbuotojams.
Ar nustatyti reikalavimai yra netaikomi mikroautobusų vairuotojams?
Paprastai mikroautobusų vairuotojai nėra išskiriami iš teisės subjektų, kurių atžvilgiu yra taikomi minimalaus atlyginimo reikalavimai, rato. Jie nesudaro grupės, kurių teisinė padėtis būtų kitokia, nei kitų vairuotojų.
Pagrindinis skirtumas, tai garantuojamo minimalaus atlyginimo dydis. Reikėtų pabrėžti, kad įsigaliojęs teisinis reglamentavimas yra taikomas ne tik transporto srities darbuotojų atžvilgiu. Jis yra privalomas apskaičiuojant ir mokant visų darbuotojų darbo užmokestį – tiek įdarbintų konkrečioje valstybėje, tiek komandiruojamų į tą valstybę (išskyrus atskirai apibrėžtas išimtis, kai minimalaus darbo užmokesčio dydis yra didesnis arba mažesnis).
Tarp transporto, atliekamo transporto priemonėmis, kurių maksimali leistinoji masė neviršija 3,5 tonų, srityje veikiančių asmenų yra paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad daugelyje sričių jiems yra netaikomi įsigalioję imperatyvai, ar kad jų atžvilgiu taikomas reglamentavimas yra skirtingas, nei visų likusių darbuotojų.
Manytina, kad tokį įsitikinimą lemia aplinkybė, kad pervežimų, atliekamų transporto priemonėmis, kurių maksimali leistinoji masė neviršija 3,5 tonų, srityje nėra nustatytas privalomas visuotinai taikomas reikalavimas registruoti darbo laiką tachografų pagalba.
Šis itin svarbus reikalavimas, vertinant bent jau pasekmių, kurias sukelia jo nesilaikymas, prasme, yra nemėgstamas transporto – ekspedicijos – logistikos sektoriuje. Jis yra laikomas sunkia, varginančia prievole, sukeliančia daug neigiamų pasekmių.
Įdarbinimo forma ir minimalus atlyginimas
Tarp vežėjų, atliekančių pervežimus transporto priemonėmis, kurių maksimali leistinoji masė neviršija 3,5 tonų, yra paplitę nemažai klaidingų įsitikinimų, susijusių ne tik su minimaliu atlyginimu, bet ir su „saugiomis“ vairuotojų įdarbinimo formomis ar kabotažo atlikimo būdais.
Pabrėžtina, kad kalbant apie minimalaus darbo užmokesčio sritį, dažnai tai, ar vairuotojai turi teisę į konkrečioje šalyje nustatytą minimalų atlyginimą, nulemia įvairūs kriterijai, tokie kaip atliekamo transporto tipas (tranzitas, kabotažas, tarptautinis pervežimas), vairuojamos transporto priemonės tipas, vairuotojo amžius, darbo stažas ir netgi pervežamų prekių rūšis, (šie kriterijai turi įtakos vairuotojams priklausančio minimalaus atlyginimo dydžiui).
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad atliekant bet kurią transporto operaciją, už kurios atlikimą pagal tos šalies teisės aktus darbuotojui turi būti mokamas teisės aktuose nustatyto dydžio minimalus atlyginimas, atsiranda ir prievolė laikytis kitų minėtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pervežamų priekių kiekis bei pačios operacijos atlikimo laikas neturi įtakos šios prievolės galiojimui.
Apibendrinant – darbuotojai, turintys B kategorijos vairuotojo pažymėjimus ir atliekantys tarptautinius pervežimus transporto priemonėmis, kurių maksimali leistinoji masė neviršija 3,5 tonų, pagal įstatymus turi teisę į atskirose Europos valstybėse nustatytą minimalaus atlyginimo dydį.