Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas vykdo Europoje kampaniją prieš „pigią darbo jėgą“ iš Rytų Europos. Vis dėlto, analitikai iš Briuselio ir dr. Mareko Benio atlikto tyrimo rezultatai griauna jo „geležinę“ argumentaciją, paremtą socialiniu dempingu ir būtinybe keisti darbuotojų komandiravimą reglamentuojančius teisės aktus.
Po paskutinio Emanuelio Macrono vizito į Rytų ir Centrinės Europos valstybes darbuotojų komandiravimo klausimais verda dar aštresnės diskusijos. Senosios ES valstybės bando kovoti su pigesne konkurencija, tuo tarpu analitikai iš Briuselio atima iš jų turimus ginklus. Specialistai paneigė visą eilę mitų, susijusių su socialiniu dempingu ir destrukcine komandiruojamų darbuotojų įtaka valstybių rinkoms.
Mitas Nr. 1: „Problemos“ mastas
Mokslininkai iš Brueglo instituto pabrėžia, kad mažiau nei 2 milijonai komandiruotų darbuotojų, dirbančių Europos Sąjungoje, sudaro vos 0,9 proc. Bendrijos darbo jėgos ir vos 0,65 proc. įdarbintųjų. Tai nedidelė vadinamosios mobiliosios darbo jėgos dalis.
Tuo tarpu kur kas didesnę įtaką Bendrijos ūkio sektoriui turi ekonominiai migrantai, kurių ES yra apie 11,3 mln (3,7 proc. darbingo amžiaus gyventojų, t. y., 20-64 metų asmenų). Šie asmenys yra įdarbinti priimančioje valstybėje, moka ten mokesčius ir prisideda prie ekonomikos augimo.
Kaip pabrėžia tyrimo „Tarpvalstybinio darbo sąnaudos“, kuriuo remiasi Brueglo institutas, autorius dr. Marekas Benio, problema yra ne komandiruojami, o neregistruoti darbuotojai. Tokie darbuotojai negali tikėtis nei sveikatos apsaugos garantijų, nei senatvės pensijos. Pasitaiko, kad jiems net nėra sumokamas atlyginimas už atliktą darbą. Jei Europos Komisija savo prioritetiniu uždaviniu laiko kovą su socialiniu dempingu, kodėl ji nesiima jokių veiksmų, nukreiptų prieš nelegalų įdarbinimą?
Vienam komandiruotam darbuotojui tenka net 20 darbuotojų – „nelegalų“, tuo tarpu Komisija siūlo sprendimus, kurie apsunkins darbuotojų komandiravimą – kritikuoja EK veiksmus Europos Parlamento narė Danuta Jazlovecka.
Mitas Nr. 2: Darbuotojų komandiravimo kryptis driekiasi tik iš Rytų į Vakarus
Dėl vieno dalyko abejonių nėra: Lenkija, lyginant su kitomis ES valstybėmis, komandiruoja daugiausiai darbuotojų į kitas Bendrijos šalis. Brueglo instituto duomenimis, lenkai sudaro 22,7 proc. nuo visų komandiruojamų darbuotojų.
Tačiau nuo Lenkijos nelabai atsilieka Vokietija (11,7 proc.) ir Prancūzija (6,9 proc.). Iš viso net 34,4 proc. darbuotojų yra komandiruojama iš vienos turtingos valstybės į kitą.
Analitikų ataskaitos duomenimis taip pat nustatyta, kad Prancūzijoje net 44 proc. komandiruotų darbuotojų yra kilę iš turtingesnių šalių, o iš vargingiau gyvenančių valstybių tokių darbuotojų yra tik 23 proc. Panaši situacija yra ir Belgijoje, kur 58 proc. komandiruotų darbuotojų yra atvykę iš šalių, kuriuose darbo užmokestis yra palyginti didelis. Tuo tarpu vos 28 proc. komandiruotų darbuotojų yra kilę iš vargingesnių šalių.
Jei dar atsižvelgtume ir į komandiruojamų darbuotojų dalį valstybės – siuntėjos darbo rinkoje, pirmose gretose atsidurtų tokios valstybės kaip Liuksemburgas (24,7 proc.) ir Slovėnija (14,2 proc.).
Mitas Nr. 3: „Dempingo“ įkainiai
Briuselyje atlikto tyrimo autoriai vadovaujasi aukščiau nurodyta ataskaita, kurią dr. Marekas Benio parengė bendradarbiaudamas su Krokuvos ekonominiu universitetu. Jos tikslu buvo bandymas apskaičiuoti proporciją, kurią sudaro tarpvalstybinio paslaugų teikimo kaštai lyginant su bendraisiais darbo kaštais.
Analizuota 20 623 A1 išduotų formų laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2015 metų. Nustatyta, kad vidutinis darbuotojo valandinis atlyginimas atskaičius mokesčius sudarė 9,97 Eur (1519 Eur „į rankas“ per mėnesį). Šis įkainis yra didesnis nei priimančių valstybių minimalaus atlyginimo dydžiai. Tyrimas taip pat parodė, kad kiti su darbu susiję kaštai, atsirandantys dėl to, kad darbas yra atliekamas kitos ES valstybės teritorijoje, nei tos, kurioje yra darbdavio buveinė, sudarė 29% nuo visų darbo kaštų.
Redakcijos komentaras:
Belieka tikėtis, kad Brueglo instituto ataskaita nukreips Europos Komisiją nuo darbuotojų komandiravimo, o Emanuelį Macroną sulaikys nuo tolesnio „kryžiaus žygio“ prieš Rytų Europos verslininkus. Greitu metu paaiškės kas valdo Europą – ar trumparegiai politikai, ar ekonomikos strategai.