Automobilių stovėjimų vietų stoka yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vairuotojai nesilaiko savo darbo ir poilsio režimo. Iš vienos pusės, vežėjai laikosi pristatymo terminų, iš kitos, būna situacijų, kai vairuotojas vietoj važiuoti savo darbo metu į pakrovimo / iškrovimo vietą, ieško laisvos vietos tinkamoje stovėjimo aikštelėje ar daro tai tada, kai turi jau ilsėtis.
Neužmirškime, kad transporto priemonė negali būti pastatyta bet kur – tai kokią automobilių stovėjimo aikštelę mes pasirenkame, turės įtakos vėliau vežėjo atsakomybei už prekes vagystės ar žalos atveju.
Nors šiuo atveju vairuotojai gera valia nesilaiko savo darbo valandų ir neturi įtakos nepakankamai automobilių infrastruktūrai ES šalyse – šių šalių kontrolės tarnybos nepriima jokių aiškinimų, ir nustato griežtas baudas.
Kodėl taip vyksta?
Todėl, kad pagal teismų poziciją, logistikos organizacija yra pagrindinė planavimo užduotis, atsižvelgiant į tokius elementus kaip: pakankamas laiko rezervas, krovinio rūšis, stovėjimo vietos transporto maršruto metu, atsižvelgimas į pristatymo įsipareigojimus, pakrovimo ir iškrovimo laikas, transporto priemonės techninės galimybės, o visų pirmą tinkamas vairuotojo, kuriam patikėtas užduoties atlikimas, įgūdžių ir žinių įvertinimas.
Teismų ir kontrolės institucijos mano, kad transporto įmonės ir vairuotojai yra atsakingi už maršruto tinkamą planavimą ir papildomo laiko, kurio gali prireikti dėl nenumatytų įvykių keliuose, įskaičiavimą. Tai neturėtų stebinti, nes kiekvienas ekonomikos sektorius iš esmės suteikia verslininkams skirtingus reikalavimus.
Deja, praktika ne visada eina kartu su prielaidomis
Sparčiai besivystant transporto sektoriui, tarptautinė infrastruktūra atsilieka – vis daugiau sunkvežimių ir per mažai stovėjimo vietų. Net geriausias logistikos analitikas ir gerai apmokytas vairuotojas su ilgamete patirtimi negali nuspėti, ar stovėjimo aikštelėje jo maršrute, bus laisvos vietos, be to, esant dabartiniam stovėjimo aikštelių skaičiui nėra jokio pasirinkimo patogumo – jei vairuotojas nesustos planuojamoje stovėjimo aikštelėje, kita yra pakankamai toli, ir gali neužtekti vairuotojo darbo laiko ten patekti.
Taigi atrodo, kad nekalti vežėjai moka, nuostatais numatytas, baudas, neatsižvelgiant į realybę – ne visai taip.
Tokiais atvejais gali būti taikomas 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 12 straipsnis. Vairuotojai žino, kad gali remtis šia nuostata, pridedant anotaciją ant tachografo spaudinio, ir dažnai tai naudoja, tačiau be numatytų rezultatų. Kodėl tarnybos to nepripažįsta per patikrinimus? Tikriausiai dėl to, kad vairuotojai tai atlieka aplaidžiai ir blogai.
12 straipsnis
Tais atvejais, kai saugiam eismui keliuose nekeliamas pavojus ir siekiant sudaryti galimybes transporto priemonei pasiekti sustojimui tinkamą vietą, vairuotojas gali tiek nukrypti nuo 6-9 straipsnių reikalavimų, kad užtikrintų asmenų, pačios transporto priemonės ar jos krovinio saugumą. Atvykęs į sustojimui tinkamą vietą, vairuotojas nedelsiant įrašymo įrangos registracijos lape ar spaudinyje arba darbo grafike ranka įrašo šio nukrypimo priežastį.
Kontrolės tarnybos dažnai nepripažįsta atsižvelgimo į šį straipsnį, nes nori išvengti piktnaudžiavimo, todėl, jei vairuotojas rašo komentarą „12 straipsnis EB Nr.12/561/2006 viršijau dienos vairavimo laiką, nes ieškojau tinkamos stovėjimo vietos“, tai nėra pakankama aplinkybė pasakyti, kad 12 straipsnis buvo teisingai panaudotas.
Teisinga anotacija turėtų atrodyti taip:
„EB 12 straipsnis Nr. 12/561/2006, išlaikydamas tinkamą kelių eismo saugumą, pratęsiau vairavimo trukmę, siekiant užtikrinti asmenų, transporto priemonės ir krovinių saugumą. Priežastimi buvo pasiekti sustojimui tinkamą vietą.“
Taip parašytas komentaras atitinka visas sąlygas tam, kad galima būtų tinkamai remtis 12 straipsniu.
Kitas sprendimas tai apskųsti baudą ir įrodyti savo argumentus teisme.
Galimybė apskųsti yra įmanoma beveik visose ES šalyse. Žinoma, tai nesuteikia 100% tikimybės, kad teismas pripažins mūsų poziciją.
Reikėtų prisiminti, kad čia pateikti sprendimai turi galimybę pasiekti tikėtinų rezultatų tik tada, jei laikysimės atidumo nukrypstant nuo nustatyto darbo laiko. Jei vairuotojas rašo, kad jis 5 valandomis viršijo savo darbo laiką, atsižvelgdamas į kelio eismo saugumą, bus sunku įrodyti, kaip po tiek valandų už vairo, jis užtikrino saugumą sau ir kitiems eismo dalyviams.
Galimybė nukrypti nuo bet kokių taisyklių turėtų būti naudojama kaip paskutinė išeitis. Pirma, reikėtų imtis visų priemonių, kurie priklauso vairuotojo užduotims, tada, netikėtų aplinkybių atveju, remtis leidžiančia nukrypti nuostata.
Trans.INFO nuotr.