Bendra rinka turėjo padėti išlaikyti gyvenimo lygio pusiausvyrą tarp turtingų Vakarų ir neturtingųjų Europos rytų. Tačiau šis procesas reikalauja ne tik veiksmingų ekonominių priemonių. Lygiai taip pat reikalingas yra efektyvus diplomatiškumas. Jo dėka galite ekonomiškai laimėti net esant tariamam pralaimėjimui. Tačiau šio meno vis dar turime mokytis.
Ekonominės bedugnės, tarp taip vadinamos „naujosios” ir „senosios” Sąjungos užpildymas tai žodžiai, kuriuos jau ilgai linksniuojame per visus linksnius. Buvęs Rytų blokas, labiausiai patyręs istorinių ir politinių neramumų, turi dabar pasivyti ekonominio atsilikimo metus ar net amžius.
Yra su kuo lenktyniauti. Buvusios imperijos ir kolonijinės valstybės, tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija, Olandija ir Vokietija, dėl savo ekonominės padėties dirbo per šimtmečius, ir ne visada tik savo rankomis. Bet dažniausiai laisvos rinkos sąlygomis. Šalys, kurių istorija skaičiuojama daugiausia metais, o ne amžiais, kurios po Antrojo pasaulinio karo atsirado socialistinės ekonomikos orbitoje, šį „geresnį pasaulį” stengiasi vis dar pasivyti.
Bendra Europos rinka turėjo palengvinti ir paspartinti šį procesą. Skirtumai turėjo palaipsniui mažėti. Ir jei pažvelgsime į vystymosi tempą, iš tikrųjų pažanga yra matoma. Tačiau, jei priimsime šiek tiek kitokį įvertinimą, gali kilti abejonių. Kadangi, lyginant Lietuvos ir visų „naujosios Sąjungos” šalių nominalias pajamas vienam gyventojui, paaiškėja, kad taip – situacija aiškiai ir neabejotinai gerėja, tačiau disproporcijos visai nesumažėja. Mažesnis „senosios Europos” vystymosi lygis, aukštesnės bazės dėka, nereiškia, kad tirpsta skirtumas. Ekstremaliais atvejais yra visiškai priešingai.
Kiek naudos gavo „naujoji” Sąjunga dėl integracijos?
2000 m. vienam dabartinės euro zonos gyventojui buvo priskirtas 25 tūkst. JAV dolerių ekvivalentas. Virš keturių kartų daugiau nei vienam rumunui ar bulgarui (apie 6 000 JAV dolerių). Šiandien šios vertės yra atitinkamai 42 ir 20 tūkst. JAV dolerių. Jau ne keturi, bet du kartus daugiau. Tačiau iš esmės šis skirtumas išaugo.
Žinoma, tai yra statistinis triukas. Tačiau padeda suvokti, kodėl skurdesnėse ES šalyse galima išgirsti vis dažniau, kad tai Vakarai gavo daugiau naudos iš integracijos. Mažų išlaidų dėka įgijo prieigą prie naujų rinkų, nebūtinai patraukliai žvelgdami į pigesnę konkurenciją savo kieme.
Liepsną kursto neseniai pakeista direktyva dėl darbuotojų komandiravimo, kuri įpareigoja įmones, siunčiančias žmones dirbti kitose ES šalyse, suteikti jiems tokias darbo ir uždarbio sąlygas, kurios galioja šioje šalyje. Kaip pabrėžia komentatoriai – tai sumažins skurdesnių šalių bendrovių konkurencingumą bendrojoje ES rinkoje. Taigi, tai sulėtins ekonominių skirtumų mažinimo greitį.
Ar tikrai taip bus? Briuselio politikai teigia, kad šie sprendimai pagerins komandiruotų darbuotojų padėtį, taigi padės sumažinti skirtumus. Vienintelis klausimas – kam. Lengviau bus Vakarų darbuotojams ir įmonėms, pvz. transporto įmonėms, kurios iki šiol kovą dėl rinkos akivaizdžiai pralaimėdavo. Įmonėms iš tokių šalių, kaip Lietuva, bus sunkiau. Sunku pasakyti, ar patirs nuostolių, tačiau jie tikrai turės prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Politinė lygybės prizmė
Europos Sąjunga yra ne tik ekonominė bendruomenė. Nuo trejų dešimtmečių ji taip pat vadovaujasi bendromis vertybėmis, susijusiomis su asmens teisėmis ir žmogaus teisėmis. Ir šiuo atžvilgiu galima suvokti bandymus suvienodinti darbo sąlygas. Pretenzijas galima turėti tik naudojamiems metodams.
Tačiau problema yra ta, kad nuo taip vadinamos „didelės Sąjungos plėtros” momento 2004 m., išlaikyti kompromisą Bendrijoje yra daug sunkiau nei anksčiau. Yra daugiau interesų grupių, o naujosios šalys ne visada nori ir moka nusileisti. „Senosios Sąjungos” šalims tai nauja realybė. Ir tame mūsų pašnekovai mato situacijos priežastis, kai stipresni „prastumia” savo sprendimus silpnesnių sąskaita.
Visi ekspertai sutinka, kad Europos Sąjunga tai didelė politinių žaidimų scena. Ir tokioje scenoje reikia mokėti sumaniai judėti, kurti koalicijas ir kompromisus tam, kad pasisektų. Kalbant apie darbuotojų komandiravimo direktyvą, mes susidūrėme su politiniu žaidimu, kurį tiesiog pralaimėjome. Naudą iš to gaus darbuotojai ir profesinės sąjungos Vakarų Europoje. O politikams rūpi profesinių sąjungų parama.
Sunkus Briuselio derybų menas
Kalbant apie komandiruotės direktyvą, akivaizdu, kad negalėjome pateikti įdomių projektų, kuriuos būtų galima aptarti ES forume. Bylą pralaimėjome dar prieš balsavimą.
Bus tęsiamas žaidimų taisyklių suvienodinimas ES rinkoje. Kaip sako ekspertai interviu Trans.INFO portalui, Briuseliui tai rūpi ir tam yra skirtos ir toliau bus naudojamos direktyvos. Menas yra ne prieštarauti, bet taip vesti pokalbius, kad kuo daugiau sau iškovoti. Neigiamos aplinkos sukūrimas niekuo nepadės.
Kaip tai padaryti gerai? Galima pateikti Viktoro Orbano (Viktor Orbán) pavyzdį. Vengrijos ministras pirmininkas, laikomas pagrindiniais Sąjungos stabdžiais, nepaisant visko moka su ją pasikalbėti. Kai atvykdavo į Briuselį, visada su kažkuo susitikdavo vestibiulyje, kažkam nusišypsodavo, patapšnodavo per petį, atveždavo tokajų. Kiti politikai – tie iš Rytų Europos – atvažiuoja pasipūtę, reiklūs ir išdidūs.
European Union nuotr.