Tiems iš Jūsų, brangūs transporto įmonių savininkai, kurie patys turite C arba C+E kategorijos vairuotojo pažymėjimus, iš tiesų pravers toks vadovas – pakanka, kad kokį kartą Jūs patys sėstumėte už vairo ir patikrintumėte, kiek iš tikrųjų vilkikas vartoja degalų.
II. „Tikrinu“
Tiems iš Jūsų, kas turi vilkikų, bet neįgijo vairuotojo pažymėjimų, susiklostė daug prastesnė situacija. Šiuo atveju reikėtų išleisti vairuotoją atostogų, o prie jo vilkiko vairo pasodinti kitą vairuotoją kokiai savaitei arba dviem. Vienas mano pažįstamas, pakeitęs vairuotoją, praėjus vos pusmečiui pastebėjo, kad vienas iš jo vilkikų, anksčiau vartojęs 40–45 litrus degalų, kiekviename maršrute pradėjo vartoti mažiau negu 35 litrus šimtui kilometrų. Ir važiuodamas tais pačiais maršrutais – šito jau neįmanoma paaiškinti skirtingais vairavimo stiliais. Todėl vertėtų rašyti savo automobilių degalų vartojimo istoriją.
III. Maršruto kontroliavimas
Reikėtų patikrinti ir automobilio maršrutą. Jeigu vilkikas vartoja įtartinai daug degalų, o į maršrutą išvykęs vairuotojas užsuka į neįprastas vietas, pvz., į stovėjimo aikštelę, kurioje be kelių krūmų daugiau nieko nėra, turite žinoti, kad kažkas vyksta.
Jeigu vieną stovėjimo aikštelę pamėgo visi mūsų vairuotojai, o pertraukos, leidžiamos stovėjimo aikštelėje, nebūtinai sutampa su pertraukomis, kurių reikalaujama pagal teisės aktus, reglamentuojančius vairavimo laiką ir vairuotojų darbą, turite žinoti, kad kažkas vyksta.
Jeigu išvykdamas vairuotojas užsuka „į namus“ – savo, tėvų, pažįstamų, turite žinoti, kad kažkas vyksta.
Jau girdėjau daug istorijų, kai koks įmonės savininkas mėgino sekti savo vairuotoją važiuodamas iš paskos lengvuoju automobiliu. Nepatarčiau, nes galite apsigauti – kiekvienas profesionalus vairuotojas pasižiūri į veidrodėlį, tad tikrai pastebės automobilį, važiuojantį jam iš paskos kelias dešimtis ar kelis šimtus kilometrų. Paprasčiau patikrinti vietas, kuriose nuolatos sustoja vilkikų vairuotojai, kiek vėliau, atvažiavus po kokio pusvalandžio vilkikui išvykus toliau. Riebios dėmės, likusios po išsiliejusių degalų, gerai matomos ant asfalto net puikią saulėtą dieną.
IV. Automobilio kontroliavimas
Kartkarčiais reikėtų apžiūrėti vilkike ir priekaboje esančias slaptavietes. Patikrinti automobilį, pastatytą savaitgaliui stovėjimo aikštelėje (bazėje, prie biuro, mūsų panosėje); mūsų mechanikas juokaudamas pasakojo, kad kelis kartus įrankių ar padėklų dėžėse buvo rastas „smulkaus vagišiaus rinkinys“ – indas ir žarna degalams išleisti. Tamsiausia vieta visada būna po žibintu.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į degalų bakus, įskaitant jų apačią, taip pat vietą aplink juos – t. y. ten, kur gali būti perpilami degalai. Normalu, jei bako apačioje būna šiek tiek tepalų bei alyvos, jis ir turi būti nešvarus. Normalu, jeigu bako viršus šiek tiek užterštas. Tačiau jeigu grįžus iš maršruto degalų bakai spindi švara, tai arba vairuotojas vertas mėnesio darbuotojo vardo, arba yra visai atvirkščiai.
V. Papildomos apsaugos priemonės
Automobilių reikmenų parduotuvėje galima lengvai rasti sietą, įtaisomą degalų angoje (tada per angą į degalų baką nebus galima įkišti žarnos). Sietų minusas yra tai, kad pilant degalus nuo kai kurių iš jų atšoka pistoletas, o kai kurie sietai dar labiau apsunkina degalų pylimą – degalai per sietą teka lėčiau negu per degalinės pistoletą, todėl pylimas trunka gerokai ilgiau. Aš asmeniškai nerekomenduočiau šio būdo. Mūsų vairuotojas, jei tik norės, lengvai įveiks šį apsauginį įtaisą, o vagišius ramiai sau pramuš sietą (arba baką).
Be didesnių problemų galima įsigyti ir degalų pylimo kamščio antdėklus su papildomu, nestandartiniu raktu (pvz., trikampiu). Šie apsaugos įtaisai nėra brangūs, vairuotojas turi prieigą prie bako, pildymas neapsunkinamas, o pats degalų pylimas veiksmingai apsaugomas nuo smalsuolių.
VI. Elektronika – degalų kiekio stebėsenos sistemos
Faktas yra tai, kad nuotolinės degalų kiekio bakuose stebėsenos sistemos, t. y. zondai, kurios dažniausiai sujungiamos su GPS sistemomis, dabar yra daug veiksmingesnės ir kur kas rečiau genda, palyginti su ankstesnėmis. Tačiau ir jos vis dar gali neaptikti degalų nuostolių, jeigu jie atsiranda pamažu. Geriausios yra sistemos, galinčios palyginti degalų nuostolius bakuose pagal zondą ir kompiuterio pateiktą momentinį / vidutinį degalų vartojimą, tačiau turint šiek tiek kantrybės net ir tokią sistemą galima apgauti.
Apibendrininat: žinoma, aukso vidurio nėra. Jeigu kas nors norės pavogti degalų, tikrai ras kokį būdą. Tačiau galima – ir reikia – minimizuoti šią riziką imantis prevencinių veiksmų. Atsiminkite, kad, viena vertus, negalima ko nors be pagrindo apkaltinti vagyste, o kita vertus, jeigu automobilis vartoja daugiau degalų negu leistina, reikia tai patikrinti ir paprašyti vairuotojo paaiškinti.
Ir galiausiai klausimas – kiek degalų vidutiniškai vartoja Jūsų transporto priemonių junginiai? Įrašykite vidutinio vartojimo duomenis komentaruose, nurodydami kryptis (pvz., šalies viduje, ES, Rytai, Prancūzija, Italija), vilkiko pagaminimo metus ir tipą – pvz., junginys MAN TGX 2012, maršrutai – ES, su visa apkrova, 34–35 l/100 km.
Pixabay/paulbr75/public domain nuotr.