Šiandieniniame pasaulyje, kuriame logistika ir ekspedijavimo veikla vaidina viena didžiausių vaidmenų prekybos grandinėje vykdant pervežimų organizavimo veiklą neišvengiamai susiduriama su krovinių pervežimo aplinkoje vienaip ar kitaip atsirandančiais nuostoliais, taigi analizuoti ekspeditorių atsakomybės aspektus ir jos apimtis tampa aktualu, įvertinant galimas veiklos rizikas ir potencialias išlaidas nenumatytais atvejais. Analizuojant asmenų ir kompanijų, užsiimančių ekspedijavimo veikla, atsakomybę visų pirma būtina apibrėžti kas yra ekspeditorius ir savaime ekspedijavimo veikla, kurią pabandysiu aptarti šiame straipsnyje.
Ekspedijavimo veikla ir ekspeditoriai
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) XLI skyrius atskleidžia krovinių ekspedicijos teisinį reguliavimą, o šio skyriaus 6.824 straipsnio pirma dalimi numatoma, jog
“krovinių ekspedijavimas – krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje“. Tad iš straipsnio dalies turime teigti, jog savaime eskpedijavimo veikla yra kildinama ne iš paties faktinio vežimo, kiek iš šio vežimo organizacinių veiksmų, siekiant suderinti reikiamus procesus vykdant pervežimą.
Antra to paties straipsnio dalimi numatoma, jog
“Ekspeditorius – juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis, jo ar savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus“. Teoretikai asmenis, užsiimančius ekspeditorių veikla, apibrėžia papildomai:
Civilinio Kodekso 6.824 straipsnio 3 dalimi numatoma:
“Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu.“ Taigi bendrai vertinant antrąją ir trečiąją aptarto straipsnio dalis nustatoma, jog ekspeditorius turi galimybę prisiimti riziką veikti arba kliento arba savo vardu (jei tai nustato ekspedijavimo sutartis ir suteiktas įgaliojimas), teikiant paslaugas, organizuojant pervežimą ar gabenant krovinius, tačiau savo esme ekspeditorius yra atsakingas tik kaip organizatorius, bet ne kaip sutartinis vežėjas.
Ekspedijavimo veiklos santykiai
Teorinė medžiaga bei teismų praktika apibrėžia, jog ekspeditoriai grynąja prasme vykdo tik pervežimo organizavimą arba, tam tikrais atvejais, jei ekspeditorius dalį maršruto vykdo savu transportu, šis kliento atžvilgiu tai apimčiai veikia kaip atsiskleidęs vežėjas. Taigi iš tokių susiklostančių santykių teoriškai galima teigti, jog tarp faktinio vežėjo, užsakovo ir ekspeditoriaus sudaroma trišalė sutartis arba ekspeditorius veikia kaip atsiskleidęs agentas, ieškant tinkamo faktinio vežėjo ekspeditoriaus užsakovo pervežimo užsakymo įvykdymui.
Tokiais atvejais teismų praktika numato (pvz. Lietuvos apeliacinis teismas, civilinė byla 2A-111/2006), jog ekspeditoriai dažniausiai vykdant veiklą pasitelkia tretyjį asmenį, savarankišką vežėją, su kuriuo, tarpininkaujant ekspeditoriui, faktinis vežėjas sudaro krovinio vežimo sutartį su ekspeditoriaus užsakovu.
Toks santykis labai būdingas krovinių vežimui jūra (taip pat oru ir geležinkeliais) veiklai, kur ekspeditorių kompanijos esminiuose pervežimo dokumentuose, tokiuose kaip konosamentas, yra nenurodomas arba nurodomas tik kaip tarpininkaujantis agentas tarp faktinio vežėjo ir krovinio siuntėjo (ekspeditoriaus užsakovo).
Tad ekspeditorius, vykdydamas ekspedijavimo sutartį, t.y. organizuodamas krovinio vežimą, tai gali atlikti pats arba naudotis trečiųjų asmenų paslaugomis, taigi ekspeditorius tampa atsakingas tik už ekspedijavimo paslaugų teikimo sutarties vykdymą, bet ne dėl nuostolių susijusių su pačiu krovinio sugadinimo ar praradimo. Taigi tokiu atveju kai ekspeditorius veikia kaip atsiskleidęs tarpininkas ir tarp užsakovo bei vežėjo ekspeditorius tampa atsakingas tik dėl galimų reikalavimų, susijusių su netinkamu krovinio gabenimo organizavimu.
Aktuali situacija patvirtinama ir teismų praktika:
“Iš bylos medžiagos matyti, kad krovinio vežėjas buvo kompanija CMA CGM S.A.. Ši kompanija veikė ne kaip ekspeditoriaus pasitelktas tretysis asmuo, o kaip savarankiškas vežėjas, kuris, tarpininkaujant atsakovui, buvo sudaręs krovinio vežimo sutartį. Šios sutarties sąlygas patvirtina konosamentas (I T., b.l. 130-144).
Atsakovas, vykdydamas ekspedijavimo sutartį, t.y. organizuodamas krovinio vežimą, nesinaudojo trečiųjų asmenų paslaugomis, todėl ieškovo argumentai susiję su ekspedijavimo sutarties 19 p. (I T., b.l. 26), kuriame numatyta atsakovo atsakomybe už trečiojo asmens tinkamą sutarties vykdymą, nepagrįsti ir atmestini.
Kadangi ieškovas nereiškė atsakovui reikalavimų, susijusių su netinkamu krovinio gabenimo jūra organizavimu, tai ir negali būti svarstoma CK pagrindu grindžiama civilinė atsakomybė už atsakovo veiksmus, susijusius su krovinio gabenimo jūra organizavimu“ (Lietuvos apeliacinis teismas, civilinė byla Nr. 2A-111/2006).
Tačiau analizuojant faktinę situaciją paaiškėja, jog praktikoje, sudarant ekspedijavimo sutartis, nesilaikant sutarčių formos arba netinkamai prisiimant perduotą vežimo organizavimo pareigą, ekspedijavimo santykiai dažnai virsta tiesiog vežimo sutarties pagrindu vykdomais santykiais, kai ekspeditorius, nevykdantis faktinio vežimo, prisiimdamas vežėjo pareigas, tampa sutartiniu vežėju užsakovo atžvilgiu, o faktinio vežėjo atžvilgiu toks ekspeditorius tampa sutartiniu siuntėju.
Tokie ekspedijavimo santykiai yra būdingi ekspedijavimo veiklai, kuri sietina su pervežimais keliais. Tačiau būtina pabrėžti, jog egzistuoja ne tik formalūs, bet ir aiškūs materialinių santykių, kildinamų iš vežimo ir ekspedijavimo sutarčių, skirtumai. Vertinant ekspedijavimo sutartis teismų praktika numato (Kauno apygardos teismas civilinė byla Nr. 2A-1195-230/2015), jog CK 6.825 straipsnyje reglamentuojama krovinio ekspedijavimo sutarties forma ir jame numatyta, kad krovinių ekspedicijos sutartis:
- sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis;
- krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento);
- klientas turi išduoti ekspeditoriui įgaliojimą, jeigu tai yra būtina ekspeditoriaus pareigoms atlikti.
Taigi tokios formaliai įtvirtintos sutarties pagrindu ekspeditorius įgauna teisę veikti bei teikti faktines vežimo sutartis pasirašyti užsakovui, arba jei sutartis tai numato, gavus tinkamą įgaliojimą, sutartis dėl vežimo pasirašyti užsakovo vardu. Taigi vertinant materialų santykių pagrindą būtina vertinti ar pervežimo organizavimo santykių apimčiai buvo sudaryta tinkama ekspedijavimo sutartis ir ar šios pagrindu ekspeditorius išties veikė tinkamai bei savo prievolei įvykdyti turėjo teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, kaip numato CK 6.828 straipsnio 1 dalis.
Kitu atveju teismų praktika numato, jog nesudarant tinkamos ekspedijavimo sutarties pagal CK 2.825 numatytus reikalavimus faktiškai sudaromos vežimo sutartys pagal kurias ekspeditorius perima visas pareigas ir teises dėl krovinio vežimo kaip sutartinis vežėjas užsakovo atžvilgiu. Toks netiesioginis siuntėjo statuso perkėlimas taip pat patvirtintinas Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos teismų praktikos, pagal kurią nurodoma, jog “Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį“. (Avelita p. „Lietuvos draudimas“, UAB „Dairema“, Rinal, LR Aukščiausiasis teismas (2014, Nr. 3K-3-189);
Multimodalinių pervežimų operatorius ir jo atsakomybė
Lietuvos teismų praktika, analizuodama ekspeditorių, kurie veikia derindami įvairiarūšių pervežimų grandines, veiklą išskiria atskira ekspeditorių rūšį (arba net sui generis atskira nuo ekspedijavimo veiklą), numatant, kad “<…Ekspeditorius savaime gali būti identifikuotas kaip multimodalinio pervežimo operatorius…><…Pareigą nugabenti siuntėjo perduotą krovinį į paskirties vietą prisiėmęs asmuo įprastai vadinamas multimodalinio vežimo operatoriumi – jis prisiima atsakomybę už visą vežimą, be kita ko, už tinkamą krovinio pristatymą į paskirties vietą…>“ (TOO „Techosistema MP‘ p. TRANS ASIA UAB, LR Apeliacinis teismas (2014, Nr. 2A-1414 ). Pabrėžtina, jog multimodalinis pervežimas tai krovinio pervežimas nuo krovinio pasiėmimo vietos iki pristatymo vietos mažiausiai dviem skirtingais būdais, kurie atliekami skirtingų paslaugų teikėjų ar atsakingų asmenų, tačiau yra reguliuojami viena pervežimo sutartimi. Tokio pervežimo metu multimodalinio vežėjo ir pervežimo užsakovo teisės ir pareigos reguliuojamos viena sutartimi bei vieningu pasirinktu teisiniu atsakomybės režimu.
Taigi galima teigti, jog multimodalinis vežėjas, sudarydamas sutartį visam vežimui su faktiniu krovinio vežimo užsakovu, krovinio savininkui atsako pagal sudarytos sutarties turinį, o kitiems logistikos grandinės dalyviams ir paskirtiems faktiniams vežėjams pagal sudaromas atskiras vienarūšio pervežimo sutartis, ir jiems yra įvardijamas kaip faktinis siuntėjas.
Toks netiesioginis siuntėjo statuso perkėlimas taip pat patvirtintinas Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos, pagal kurią nurodo, jog faktinis krovinio siuntėjas nebūtinai sutampa, kai „krovinio pervežimo sutartį su vežėju sudaro asmuo, kuris faktiniam krovinio siuntėjui yra įsipareigojęs pervežti krovinį (jo atžvilgiu yra krovinio vežėjas), tai šis asmuo to vežėjo atžvilgiu turi krovinio siuntėjo statusą“ (Avelita p. „Lietuvos draudimas“, UAB „Dairema“, Rinal, LR Aukščiausiasis teismas (2014, Nr. 3K-3-189).
Ekspeditorių atsakomybė dėl nuostolių
Tad apibrėžus ekspedijavimo veiklos ypatumus, galima pabrėžti, jog nustatant galimas ekspedijavimo veiklos rizikas bei galimą nuostolių riziką būtina vertinti ar asmuo veikia kaip atsiskleidęs ekspeditorius, ar kaip ekspeditorius, prisiimantis vežėjo teises ir pareigas prieš užsakovą, ar kaip multimodalinių pervežimų operatorius.
Atsiskleidęs ekspeditorius savo veikloje yra atsakingas tik už pervežimo veiklos nuostolius, kurie galimai atsiranda dėl pačių ekspeditorių darbuotojų klaidų organizuojant pervežimą (pvz. nurodant netinkamą maršrutą arba nustatant netinkamą krovinio pervežimo režimą).
Taigi atsiskleidęs ekspeditorius yra atsakingas tik už savo tiesioginės veiklos pasekmes, o kiti krovinio pervežimo užsakovo patiriami nuostoliai kroviniui tiesiogiai neturėtų būti kompensuojami ekspeditoriaus, pavedant šiuos nuostolius reikalauti ir atgauti tiesiogiai iš atsakingos šalies ar vežėjo.
Įmonės, kurios vykdydamos ekspedijavimo veiklą pasirenka veikti kaip neatsiskleidę ekspeditoriai prieš krovinio pervežimo užsakovą prisiima visas vežėjui būdingas teises ir pareigas, tad vadovaujantis galiojančiomis tarptautinės vežimo teisės nuostatas jų atsakomybės režimas yra prilyginamas vežėjo statusui ir toks ekspeditorius tampa atsakingas ne tik už galimas minėtas ekspedijavimo organizavimo veiklos klaidas, tačiau ir už į dispoziciją perduoto krovinio nuostolius, kuriuos galimai sukėlė faktinio vežėjo ar trečiųjų asmenų veiksmai arba neveikimas/aplaidumas, todėl tokio ekspeditoriaus atsakomybės režimas yra platus ir taip sukuriamos papildomos teisinės veiklos rizikos ir pagrindai krovinio pervežimo užsakovui reikalauti nuostolių tiesiogiai iš tokio neatsiskleidusio ekspeditoriaus aplenkiant faktiškai atsakingą šalį.
Taigi ekspeditoriams vertinant prisiimamos rizikos mastą ir galimos atsakomybės dydį būtina analizuoti pagrindinius vežimo teisės reguliavimo įrankius arba susitarti dėl taikomos teisės:
Vertinant bendrą krovinio žalos nuostolio dydį būtina taip pat atsižvelgti ir į galimus kitus nuostolius, kurie sietini su būtinais krovinio muitais ir akcizais. Pavyzdžiui remiantis CMR konvencijos 23 str. 4 d. nuostata, kuri numato, jog be žalos kroviniui taip pat
„turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami.“
Lietuvos Aukščiausiojo teismo senatas aiškindamas CMR konvencijos taikymo apimtis taip pat yra pažymėjęs, jog verčiant originalų konvencijos tekstą į lietuvių kalbą buvo padaryta klaida, ir terminas „turi būti kompensuojamas visas užmokestis“ yra suprantamas kaip „papildomai turi būti kompensuojamas.“ (Trans Group LT“ p. Glikasta“, LR Aukščiausiasis teismas (2011, Nr. K3-3-301).
Papildomų mokesčių neįtraukimo į atsakomybės limitus klausimas taip pat plačiai nagrinėtas patvirtinant šią taisyklę Anglijos Lordų rūmų byloje James Buchanan & Co. Ltd. v.Babco Forwarding & Shipping (U.K) Ltd, Anglijos apeliacinis teismas (1978, Nr. AC 141, HL), kurioje vežant škotišką viskį pardavimui Irane šis viskis buvo pavogtas naktinio sustojimo metu dar Jungtinės Karalystės teritorijoje, todėl vietinės mokesčių institucijos krovinio savininko reikalavo sumokėti mokesčius, kuriuos būtų sumokėjęs jei viskis būtų buvęs parduotas vietinėje rinkoje.
Dešimt metų vėliau Danijos Aukščiausias teismas kitoje byloje (D 1987.108 DH; UfR 1987.481; Danijos Aukščiausiasis teismas) priėmė adekvatų sprendimą, darant nuorodą į pateiktą Anglijos Lordų rūmų bylą. Taigi taip bylų išvadomis paneigiami ekonominiai principai, kuriais grįsta vežėjo (o taip pat ir neatsiskleidusio ekspeditoriaus) teisė riboti savo atsakomybės mastą vadovaujantis CMR konvencijoje nustatytais ribojimais kalbant apie papildomų nuostolių kompensavimą. Kaip ypatingų kompensuotinų specifinių mokesčių pavyzdžiais galime laikyti:
- Vengrijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir t.t. taikomas saldintų gėrimų mokestis;
- Vokietijoje taikomas kavos mokestis;
- JAV papildomai prie akcizų taikomi regioniniai tabako mokesčiai.
Būtina pabrėžti, jog veikiant kaip neatsiskleidęs ekspeditorius, o taip pat tam tikrais atvejais siuntėju formaliuose krovinio vežimo dokumentuose pateikiant ekspeditoriaus įmonę egzistuoja bendra šio sutartinio siuntėjo atsakomybė vežėjui ir kitiems aktualiems tretiesiems asmenims, kurie susiję su pervežimu. Kaip teismų praktika nurodo, dažnai faktinis krovinio siuntėjas nebūtinai sutampa, tad kai
„krovinio pervežimo sutartį su vežėju sudaro asmuo, kuris faktiniam krovinio siuntėjui yra įsipareigojęs pervežti krovinį (jo atžvilgiu yra krovinio vežėjas), tai šis asmuo to vežėjo atžvilgiu turi krovinio siuntėjo statusą. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį“ (Avelita p. „Lietuvos draudimas“, UAB „Dairema“, Rinal. LR Aukščiausiasis teismas (2014, Nr. 3K-3-189).
Būtina pabrėžti, jog praktikoje nuostoliai, kurie gali atsirasti vežėjui siejami su paslėpta kontrabanda; krovinio ypatingų reikalavimų, kuriuos turėjo pateikti krovinio užsakovas, neatskleidimu; nuostoliai, kurie gali atsirasti dėl papildomo krovinio saugojimo terminalo operatoriui ar perkrovimo/pakrovimo/iškrovimo įmonei ir t.t.
Kaip ir minėta, derinant skirtingus vežimo būdus ir dėl skirtingo vežimo teisės reguliavimo nuostatų taikymo masto multimodalinio pervežimų operatoriaus atsakomybė turi papildomų elementų, kurie svarbus vertinant atsakomybę prieš krovinio vežimo užsakovą (savininką) ir krovinio vežėją. Kadangi multimodalinio pervežimo operatorius dažnu atveju veikia kaip neatsiskleidęs ekspeditorius, taigi užsakovui toks asmuo atsako pagal sutartį, o vežėjui atsako pagal aktualų santykiams su vežėju reguliavimą.
Nuostoliai krovinio savininkui skiriami į:
- Lokalizuotos žalos kroviniui atvejus, kai galime tiksliai nustatyti pervežimo segmentą, kuriame nutiko krovinio žala ir tokio vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą, sugadinimą sąlygos ir apimtis nustatoma pagal teisę, reglamentuojančią krovinio vežimo stadiją, kurioje buvo padaryta žala.
- Nelokalizuotos žalos kroviniui atvejus, kai tiksliai negalima nustatyti kuriame pervežimo etape atsirado žala ir iš visų aplinkybių šį žala galėjo nutikti bet kuriame iš multimodalinio pervežimo segmentų.
Taigi apibrėžus situaciją būtina vertinti ar užsiimant ekspedijavimo veikla veikiate kaip atsiskleidęs ekspeditorius, kuris turi tinkamus krovinio pervežimo užsakovo įgaliojimus, ar veikiate kaip neatsiskleidęs ekspeditorius, kuris perima didžiąją dalį krovinio faktinio vežėjo/sutartinio siuntėjo teisių ir pareigų prieš visas šalis, ar visgi ekspeditorius veikia kaip multimodalinių pervežimų operatorius, kuriam pagal nustatytą atsakomybės režimą, priklausomai nuo atsiskleidimo pagrindų ir įgaliojimų masto klientui, atsako pagal sutartį arba reguliavimą (lokalizuotos žalos atvejais), o vežėjui pagal aktualų pervežimo reguliavimą. Tad vertinant multimodalinio vežėjo atsakomybės mastą, nesutarus dėl atsakomybės sutartimi, būtina atsižvelgti ir į didelę skirtingų vienarūšių pervežimų reguliavimo atsakomybės ribų sklaidą bei kitas galimas veiklos rizikas:
Taigi apibendrinant praktikoje daugeliu atveju vengiant galimų papildomų nuostolių ir sprendžiant situacijas rekomenduotina:
Tinkamai apibrėžti ekspedijavimo santykių modelį;
- Santykius ir įgaliojimus apsirašyti sutartimi neišplečiant atsakomybės ribų;
- Sutartyje racionaliai nustatyti atsakomybės ribas bendrais atvejais ir ypatingai nelokalizuotų žalų atvejais vykdant multimodalinius vežimus;
- Analizuoti ir vertinti galimas rizikas, pasirinkus atitinkamą ekspedijavimo veiklos modelį;
- Draustis ekspeditorių atsakomybės draudimu, taip perkeliant atsakomybę dėl galimų nuostolių draudikui bei taip geriausiai apsaugant krovinio pervežimo užsakovo interesus;
- Drausti rizikingus krovinius ar visą jų srautą visa verte krovinio draudimu.
Parengta: www.allied.lt