Žinote naujieną? Papasakokite mums apie tai!

Vienas iš labiausiai paplitusių netinkamo vežimo sutarties vykdymo tarptautinių krovinių transporte pavyzdžių yra pristatymo vėlavimas, paprastai žinomas kaip iškrovimo vėlavimas. Kaip pagal CMR konvenciją atrodo vežėjo atsakomybė ir kokių sąlygų turi būti laikomasi, kad vežėjui būtų pareikštas dėl to ieškinys?

Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartims taikoma CMR konvencija tiesiogiai pateikia pristatymo vėlavimo apibrėžimą.

Pavėluoto pristatymo sąvoka

Pagal CMR konvenciją laikoma, kad krovinys pristatytas ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais. O jei nebuvo susitarta dėl pristatymo terminų, tada įvertinant konkrečias vežimo aplinkybes, o jei kraunama dalimis, atsižvelgiant į normaliomis sąlygomis reikalingą krovinių partijai sudaryti būtiną laiką – faktinė vežimo trukmė didesnė už laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui atlikti vežimą.

Vežėjo atsakomybės taisyklės

Vežėjas yra atsakingas už pristatymo vėlavimą ir negali būti leidžiamas nuo atsakomybės, nurodydamas transporto priemonės, kurią jis naudoja transportavimui, trūkumus arba asmens ar darbuotojų, iš kurių buvo išsinuomota transporto priemonė, kaltę (CMR konvencijos 17 str. 1 ir 3 d.) Tačiau konvencijos nuostatose numatyta galimybė vežėjui netaikyti atsakomybės tam tikrose situacijose (vad. išimtinės sąlygos).

Pagal CMR konvencijos 17 str. 2 d. vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.

Tačiau praktikoje tokios situacijos traktuojamos kaip išskirtinės, o teismų praktika rodo, kad CMR konvencijos 17 str. 2 d. negalima aiškinti per plačiai. Nes bendra taisykle laikoma vežėjo atsakomybė. Galimybė remtis CMR konvencijos 17 str. 2 d. nurodytomis priežastimis net ir nedideliu mastu panaikina vežėjo aplaidumą. Be to, tokių priežasčių atsiradimą privalo įrodyti vežėjas (CMR konvencijos 18 str.). Taigi praktikoje teismas retai pripažįsta, kad jos įvyko.

Kompensacija už uždelstą iškrovimą – kas gali jos reikalauti iš vežėjo

Tačiau tuo pat metu CMR konvencija apsaugo vežėją, nustatydama tam tikrus reikalavimus subjektui, kuris nori pateikti vežėjui ieškinį dėl pristatymo vėlavimo.

Pretenzijas gali pareikšti tik „įgaliotas asmuo“. CMR konvencijoje ši sąvoka nėra apibrėžta, o tai praktiškai sukelia aiškinimo sunkumų. Teisinėje literatūroje daroma prielaida, kad įgaliotas asmuo yra siuntėjas arba gavėjas, kuris dėl vėlavimo faktiškai patiria žalą. CMR konvencijos nuostatos reikalauja, kad įgaliotas asmuo įrodytų, kad delsimas padarė jam žalą. Taigi ji patyrė materialinę žalą – sumažėjo turtas, padidėjo įsipareigojimai.

Remiantis teismų praktika, su pristatymo vėlavimu susijęs ieškinys negali būti grindžiamas sutartine bauda. Sutartinės nuostatos (pvz., esančios transportavimo užsakymuose), numatančios sutartinę baudą už pristatymo (iškrovimo) vėlavimą, teismų laikomos negaliojančiomis ir todėl šalims neprivalomomis. Teisę turintis asmuo gali pateikti ieškinį tik dėl kompensacijos. Todėl reikalaujama įrodyti, kad žala atsirado dėl vėlavimo, ir įrodyti jos dydį.

Ieškinio riba, forma ir apribojimas

Be to, CMR konvencija nustato apribojimą ieškinių sumai. Pagal CMR konvencijos 23 str. 5 p. kompensacija negali viršyti užmokesčio už vežimą sumos. Didesnės kompensacijos gali būti reikalaujama tik tuo atveju, jei prekių vertė buvo deklaruota arba pristatymo metu buvo deklaruotas specialus interesas, remiantis CMR konvencijos 24 ir 26 str.

Kitas reikalavimas – įgaliotas asmuo per 21 dieną nuo prekių perdavimo gavėjui dienos pateikia raštišką pretenziją (CMR konvencijos 30 str. 3 d.). Pretenzija turi būti pateikta raštu (pvz., pasirašyto, išsiųsto registruotu laišku su gavimo patvirtinimu vežėjui, laiško turinyje).

El. laiškas neatitinka rašytinės pretenzijos formos reikalavimų. Tačiau teisinėje literatūroje ir teismų praktikoje yra nuomonė, kad leidžiama pateikti pretenziją raštu ir nusiųsti tokio rašto nuskaitymą el. paštu (arba faksu).

Be to, ieškiniui negali būti suėjęs senaties terminas. Teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Pasibaigus terminui de facto, ieškinys pasibaigia, nes pagal CMR konvencijos 32 str. 4 d., pasibaigus ieškinio senaties terminui, pretenzijos negali būti pateiktos priešieškinio arba prieštaravimo forma.

Šis straipsnis nėra teisine nuomone.

 

Krone nuotr.

komentarai

comments0 komentarų
thumbnail
Tam, kad nustatyti pranešimus apie komentarus, pereikite prie savo paskyros