Socialinis dempingas – tai šūkis, kurį sugalvojo Europos Sąjungos Vakarų šalių politikai, kad galėtų pateisinti savo veiksmus. Gąsdindami savo rinkėjus konkurentais transporto rinkoje iš “Naujosios” Sąjungos šalių, įtikinėja, kad šie vežėjai yra pigesni, nes išnaudoja savo darbuotojus. Tuo tarpu, kaip teigia Ekonomikos universiteto ir centrinės statistikos tarnybos Vroclave ekonomistas dr. Lešekas Cybulskis, ši tezė yra visiškai nepagrįsta.
Trans. INFO: Kai kurie ES, ypač “Senosios” Sąjungos šalių, politikai apkaltina Rytų Europos vežėjus “socialiniu dempingu”. Ką tai reiškia?
Dr. Lešekas Cybulskis: Socialinis dempingas yra sąvoka, kurią išrado politikai. Tai publicistinis samprotavimas. Kaip mokslininkas, niekada nesutiksiu su tokiu teiginiu. Apskritai mokslininkai tokios sąvokos nežino. Tačiau pagal apibrėžimą dempingas ekonomistams reiškia pardavimą mažesne kaina nei gamybos sąnaudos.
Europos Sąjunga kartais inicijuoja taip vadinamas antidempingo procedūras prieš šalis, įtariamas pardavimais kainomis, mažesnėmis už sąnaudas. Kodėl parduoda mažesnėmis kainomis? Siekia pašalinti iš rinkos konkurenciją bei perimti šią rinką, o perėmus rinką, parduoda už didesnę kainą ir atgauna pradinius nuostolius.
Dr. Lešekas Cybulskis
Tokie veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti. Jei pasirodo, kad kažkoks eksportuotojas, pvz. Kinija, iš tikrųjų tokiu būdu atakuoja pvz. Didžiosios Britanijos, Belgijos ar bet kurios kitos ES šalies rinką, dėl tokios šalies prašymo būtų priimtas teismo sprendimas sustabdyti pirkimus iš šios bendrovės. Vėliau ši bendrovė gali būti visiškai pašalinta iš tam tikros rinkos.
Trans.INFO: Šiuo metu gamyba iš daugelio ES šalių perkeliama į Lenkiją arba Rumuniją, taip pat į šalis, esančias už Bendrijos ribų, kuriose darbo sąnaudos yra mažos. Aš neprisimenu, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai vadintų tokius veiksmus dempingu.
Dr. Lešekas Cybulskis: Kadangi tokioje situacijoje pelnas paprastai grįžta į šalį, kuri eksportuoja kapitalą, tai yra labai pelninga veikla turtingoms šalims, nes jose yra kapitalo ištekliai ir darbas yra perkeliamas. Kam naudotis savo brangiais darbuotojais, jei galima uždirbti pigių darbuotojų dėka. Įmonėms tai yra naudinga, nes gali sutaupyti.
Trans. INFO: Tai kodėl Vakarų Europos politikai šią sąvoką naudoja kaip vieną pagrindinių argumentų, kodėl reikėtų keisti ES darbuotojų komandiravimo direktyvą?
Dr. Lešekas Cybulskis: Pirma, toks požiūris yra nesuderinamas su dempingo esme. Politikai formuluoja tokius kaltinimus, nes žino, kad tai yra stigmatizuojantis terminas. Pavartojus šį terminą, visi bus įsitikinę, kad kažkas jau vyksta, t.y. kad konkreti šalis jau atlieka neteisėtus veiksmus ir parduoda kainomis mažesnėmis už sąnaudas.
Lenkijos transporto bendrovės nėra tarptautinės ar pasaulinės kompanijos dėl kapitalo priežasčių, nes vykdo nedidelės apimties krovinių pervežimus ir jos yra labai suskaidytos. Šios transporto bendrovės, teikiančios paslaugas Europos rinkoje, vidutinis dydis yra mažesnis nei panašių įmonių iš Vokietijos, Prancūzijos ar Ispanijos, kurios teikia panašias paslaugas. Taigi negalima teigti, kad yra kokia nors Lenkijos ar Vengrijos bendrovė, kuri, panaudodama savo dydį, potencialą, norėtų išstumti kitas įmones iš rinkos. Ir tai yra viena dempingo ypatybių.
Visiškai nepagrįstas yra taip pat teiginys, kad bendrovės tarpusavyje susitarė dėl kainų. Jos yra tiek suskaldytos, kad, savaime aišku, kovoja ir konkuruoja tarpusavyje, todėl šioje srityje nenustato bendro fronto. Visos jos nori uždirbti ir gana efektyviai išgyvena iš šios veiklos.
Kitas dalykas yra dirbtinio kainų mažinimo klausimas. Rytų Europos vežėjai negalėtų sau leisti transporto paslaugas siūlyti žemesnėmis kainomis už sąnaudas dėl nedidelio kapitalo bazės.
Tai yra konkretūs ir ekonominiai įrodymai, kad Rytų Europos vežėjai netaiko dempingo. Žinoma, dažnai dėl mažesnių darbo sąnaudų jie yra šiek tiek pigesni nei jų vakarietiški konkurentai, tačiau vis dėlto jie uždirba ir vykdo savo verslą pagal įprastas rinkos taisykles.
Trans.INFO: Tie, kurie naudojasi socialinio dempingo samprata, teigia, kad tai yra kova už Rytų Europos darbuotojų, kurie, pagal juos, dažnai gyvena ir dirba nežmoniškomis sąlygomis, orumą.
Dr. Lešekas Cybulskis: Apskaičiuota, kad vidutinis Rytų Europos darbuotojo, dirbančio Vakarų Europos šalyse, valandinis atlygis viršija 10 eurų, nesvarbu, ar tai būtų paslaugos transporto, ar sveikatos priežiūros, ar statybos pramonės srityje. Visų pirma, tai yra aiškiai didesnis nei vidutinis valandinis atlygis Rytų Europoje.
Antra, jis yra didesnis nei minimalūs valandiniai tarifai daugelyje Vakarų Europos šalių. Taigi tai neprieštarauja nei šių šalių įstatymams, nei nepažeidžia šių darbuotojų teisių. Tai logiška. Darbuotojai išvyksta į užsienį, nes turi galimybę uždirbti daugiau.
Trans. INFO: Taigi tai nėra rūpinimasis vairuotojais ar statybininkais iš Lenkijos, Lietuvos ir Slovakijos …
Dr. Lešekas Cybulskis: Reikėtų prisiminti, kad ES politikas yra šalies, kurioje jis buvo išrinktas, atstovas. Taigi jis atstovauja savo visuomenės interesams. Viena vertus, mes sakome, kad ES yra visuomenių, siekiančių bendro tikslo, Europos bendruomenė, tačiau būtų naivu manyti, kad tie politikai, atstovaujantys atskiroms šalims, ES lygmeniu domisi labiau nei nacionaliniu lygmeniu. Šis nacionalinis lygmuo neabejotinai vyraus dėl savo verslininkų daromo spaudimo, kurie skundžiasi, kad jiems sunku konkuruoti su Lietuvos ar Lenkijos kompanijomis, nes jie turi didesnius vidutinius atlygius ir papildomus išlaidų elementus…
Žinoma, kyla klausimas: kaip juos apsaugoti? Deja, dažnai pamirštant ekonomiką, yra siūlomi teisės aktų pakeitimai, kuriais siekiama padidinti veiklos sąnaudas pvz. Lietuvos vežėjams, statybos bendrovėms. Tai daroma didinant vidutinį darbuotojo atlyginimą arba administracines kliūtis. Politikai tikisi, kad šiuo atveju klientas, pvz. iš Prancūzijos, pasirinks subrangovą iš savo šalies, o ne pvz. iš Lenkijos ar Rumunijos, nes abu siūlo už paslaugas panašią kainą. Tai galiausiai pašalins Rytų Europos įmones iš Prancūzijos ar Vokietijos rinkos.
Trans. INFO: Ir tai yra teisinių nuostatų, nurodytų naujoje Direktyvoje dėl darbuotojų komandiravimo, tikroji priežastis. Tai nėra rūpinimasis vairuotojų ar slaugytojų pvz. iš Lenkijos ar Lietuvos likimu.
Dr. Lešekas Cybulskis: Išvien su politikais veikia profesinės sąjungos. Mūsų Nepriklausoma savivaldos profesinė sąjunga “Solidarumas” atvirai palaiko pakeitimus Direktyvoje dėl komandiravimo. Siekia, kad Direktyva būtų taikoma ir transportui. Kaip argumentą, žinoma, ji nurodo susirūpinimą dėl Rytų Europos šalių vairuotojų likimo.
Profesinių sąjungų užduotis turėtų būti faktinis rūpinimasis darbuotojų likimu. O tie, kuriais rūpinasi profesinės sąjungos, yra įsitikinę, kad dėl šių teisinių nuostatų jie uždirbs daugiau. Deja, jie iki galo nesuvokia, kad jeigu Direktyva dėl komandiravimo būtų taikoma ir transporto sričiai, jei ne jų bendrovė, tai kaimyninės bendrovės bus išstumtos iš rinkos.
Apie tokių veiksmų realias pasekmes reikia kalbėti garsiai ir atvirai. Mano nuomone, “Solidarumas” turi labai menką supratimą apie europietišką solidarumą. Vakarų profesinės sąjungos turi priešingus interesus mūsų profesinių sąjungų atžvilgiu. Man susidaro įspūdis, kad mūsų sąjungos labai blogai supranta šių direktyvų tikslus.
Antroje pokalbio su dr. Lešeku Cybulskiu dalyje galėsite perskaityti apie protekcionistinių priemonių, kurias bando įvesti ES Vakarų šalys, pasekmes.