Knygoje esančiose nuotraukose matyti tikros situacijos. Jos atspindi sunkvežimių vairuotojų pastangas ir jų kančias dėl vienatvės, baimės, nerimo ir nesaugumo. COVID-19 pandemijos metu sunkvežimių vairuotojai kasdien susidurdavo su sudėtingomis ir nemaloniomis situacijomis, tokiomis kaip draudimas įeiti į tualetą, privalomas transporto priemonių dezinfekavimas, griežti formalumai ar negalėjimas pavalgyti gerose sąlygose.
Trans.INFO redakcija surengė pokalbį su autoriumi Gennaro Speranza (nuotrauka žemiau) apie jo unikalų redakcinį projektą ir apie pagrindines problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria sunkvežimių vairuotojai ir visas transporto sektorius.
Diana Pascal, Trans.INFO: Jūsų naujausia knyga siekiama priminti žmonėms apie dažnai pamirštamą sunkvežimių vairuotojų vaidmenį ekonomikoje, kuri dažnai pamirštama. Iš kur kilo ši idėja?
Gennaro Speranza: Idėja kilo mūsų žurnalo leidėjui. Žurnalą leidžia „Federservice“, Italijos paslaugų įmonė, priklausanti „Federtrasporti Group“ – nacionalinei prekybos organizacijai, kuriai priklauso apie 50 kelių transporto įmonių ir kuri veikia nuo 1971 m., siekdama užtikrinti savo kolegų ekonominę apsaugą. Knygą daugiausia rėmė „Federtrasporti“ prezidentas Claudio Villa, kuris po ankstesnės mūsų knygos „Bello come un camion“ („Gražus kaip sunkvežimis“) sėkmės pasiūlė išleisti dar vieną – „Bello come un camionista“ („Gražus kaip sunkvežimio vairuotojas“). Pandemija parodė šių „nepakeičiamų žmonių“, kurie visuomenei tiekė įvairiausius produktus, grožį, nors pandemijos metu vairuotojui teko kovoti su daugeliu papildomų sunkumų.
Ar pandemijos metu išėjote „į išorę“, kad susitiktumėte su vairuotojais? Jei taip, koks buvo labiausiai išskirtinis dalykas, kurį pastebėjote jų kasdieniame darbe?
Aš pats „į išorę“ neišėjau. Padarė tai mūsų fotografas Alfonso Santolero. Tačiau galiu pacituoti tai, ką jis parašė knygos įžangoje. Parašyti ir paruošti nuotrauką tokiai knygai, kur objektyvas patenka į kelią, į įmones ir darbo vietas, gali būti itin sudėtinga. Iš tiesų, ši knyga niekada nebūtų buvusi išleista be spontaniško, o kartais ir entuziastingo daugelio žmonių, kurie labai padėjo „atverti duris“ į savo profesinį gyvenimą bendradarbiavimo ir kurie leido mums peržengti jų slenkstį su gerumu ir pagarba. Tai mums padarė didžiausią įspūdį.
Ką jums reiškia socialinis tvarumas ir į žmogų orientuotas požiūris transporto sektoriuje?
Manau, kad transporto pasaulis pirmiausia yra žmonės, kurie, deja, vis dar kenčia dėl neigiamo įvaizdžio. Visuomenė juos vertina kaip žmones, kurie teršia (aplinką – red. pastaba), šiukšlina, daug valgo ir kelia pavojų tiems, su kuriais dalijasi keliu. Galbūt todėl tiek daug jaunų žmonių nenori šio darbo. Turime kovoti su šiais stereotipais. Tik tokiu būdu galime rimtai kalbėti apie tvarų socialinį vystymąsi ir tinkamai įvertinti šių žmonių žmogiškąjį kapitalą.
Jūsų knyga paliečia labai jautrią tolimųjų reisų vairuotojams temą – jų vienatvę ir namų ilgesį. Kaip manote, kodėl, nepaisant pasiaukojimo ir sunkumų, šie žmonės ir toliau dirba šioje profesijoje?
Nes jie parodė, kad visada yra „kelias“, kuris mus veda į priekį ir kuriuo tęsiame kelionę, net kai viskas atrodo beviltiškai nejudantis. Nes net tokia sudėtinga patirtis kaip COVID-19 niekada nepaveikė nei sunkvežimių vairuotojų ryžto veikti, nei jų atkaklumo, nei kovotojų prigimties. Todėl jie nusipelno didžiulio „ačiū“.
Iš kur buvo vairuotojai, su kuriais kalbėjote rašydamas knygą? Ar galite pasidalinti istorijomis, kurios jus sukrėtė labiausiai?
Daugiausia kalbėjausi su italais. Viena labiausiai mane sukrėtusių istorijų buvo apie 44 metų Francesco iš Venecijos. 6 metus jis transportuoja kurą CAM (transporto kooperatyve), nors didžiąją gyvenimo dalį dirbo kepėju. Jis man pasakė, kad tik lokdauno metu suprato savo darbo tikslą. Ir su pasididžiavimu jis aiškino tai savo dukrai: „Tėtis gabena žmonėms tai, ko jiems labiausiai reikia“.
Ką manote apie dabartines profesionalių vairuotojų darbo sąlygas Europoje? Kaip manote, kokias pagrindines problemas valdžios institucijos turėtų išspręsti?
Kelių transportas išgyvena vieną subtiliausių momentų savo istorijoje. Svarbu orientuotis į veiklą, kuria siekiama mažinti aukštų degalų kainų poveikį ekonomikai ir visuomenei, tačiau – kaip minėjau – taip pat svarbu investuoti į sektoriaus įvaizdį, jau formavimo etape, dirbant su konkrečiais transporto ar logistikos srities specialistais. Konkretus ir skubus veiksmas – sukurti saugias ir patikimas sunkvežimių stovėjimo aikšteles. Jų trūkumas ir žemas paslaugų lygis lemia, kad jaunimas nebenori dirbti sunkvežimio vairuotoju, kuris didžiąją laiko dalį praleidžia būtent tokiose vietose.
Uomini e Trasporti nuotr.