Didelis neatsargumas, prilygintinas tyčiai, vežimo keliais santykiuose pagal CMR konvenciją

Tarptautinių pervežimų santykiuose, krovinius vežant keliais pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – CMR konvenciją), ir įvykus žalai neretai krovinio savininkams, o taip pat ir sutartiniams vežėjams (ekspeditoriams, įgyvendinantiems regreso teisę), kyla praktinių civilinės atsakomybės institutų taikymo problemų, vežėjui bandant apriboti savo atsakomybę už prarastą ar sugadintą krovinį CMR konvencijoje nustatytu 8,33 SDR/kg ribojimu, kuris, kaip jau kalbėta, gali nepatenkinti visų reikalavimų dėl patirtų nuostolių ir krovinio specifikos.

Taip pat vadovaujantis bendruoju reguliavimu ir netaikant didelio neatsargumo ar tyčios sąlygų sudaromos sąlygos bendrajam vienerių metų senaties termino taikymui, kuris dažnai gali būti per trumpas visoms procedūroms įvykdyti ir reikalavimams patenkinti. Straipsnyje aptarsime situaciją dėl didelio neatsargumo prilyginto tyčiai praktinio taikymo analizuojant šiuo klausimu aktualią teismų praktiką.

Kaltė kaip civilinės atsakomybės elementas

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis apibrėžia civilinės atsakomybės atsiradimo valinį aspektą „kaltę”, kuri yra viena svarbiausiu elementų atsirasti pareigai atlyginti nuostolius, o šio straipsnio antroje dalyje numatoma, jog „Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu”. Vertinant civilinės atsakomybės elementus būtina atkreipti dėmesį į tai, jog šis formaliai išreikštas civilinės atsakomybės santykis gali būti praplėčiamas įtraukiant ir trečia sąvoką „didelį neatsargumą prilygintiną tyčiai”, kuris praktiniu požiūriu sukuria papildomų sąlygų vežėjo atsakomybės režimui. Taigi kiekvienu atveju verta įvertinti ar vežėjo veiksmai negali būti kvalifikuojami taikant tyčios ar tyčiai prilygintino didelio neatsargumo teisės institutus.

Analizuojant vežimo santykius viena iš esminių didelio neatsargumo arba tyčios taikymo prielaidų yra aptarta vežėjo atsakomybės ribojimo netaikymo specifika, kuri išreikšta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis, kuri numato, jog „Vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams”. Taigi vadovaujantis reguliavime pateiktomis nuostatomis sudaromos prielaidos vežėjo atsakomybės neriboti, netaikyti sąlygų dėl atleidimo nuo atsakomybės bei draudžiama perkelti įrodinėjimo pareigą kitai šaliai.

Būtina pabrėžti, jog antra šio straipsnio dalis taip pat apibrėžia lygiavertį straipsnio taikymą dėl tyčinių ar jiems prilyginamų veiksmų jei šiuos veiksmus „<…įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis. Tokiais atvejais šie agentai ar kiti asmenys dėl jų asmeninės atsakomybės taip pat negali vadovautis pirma straipsnio dalimi”. Taigi pagal šią reguliavimo dalį sutartinis vežėjas (ekspeditorius ar multimodalinio pervežimo operatorius) taip pat gali tapti lygiaverčiai atsakingas prieš savo užsakovą/pretenzijų reiškėją pagal didelio neatsargumo ar tyčios sąlygas net jei ir šiomis sąlygomis veikė pasamdytos trečiosios šalys (tiesiogiai pats ekspeditorius/sutartinis vežėjas šiomis sąlygomis neveikė).

Didelio neatsargumo, prilygintino tyčiai, samprata

Visų pirma aiškinantis CMR konvencijos nuostatas dažnai kyla papildomų neaiškumu, taigi šia apimtimi turime atsigręžti į Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą tiek, kiek pati konvencija detaliai nepateikia tam tikro reguliavimo apibrėžimo. Tačiau pabrėžtina, jog nacionalinis teisinis reguliavimas savaime įstatymais ar kitais aktais nesukuria vieningo pagrindo didelio neatsargumol, prilygintino tyčiniams veiksmams išaiškinimui, o atsakymo į šią problemą būtina ieškoti reguliavimą detalizuojančioje teismų praktikoje: Lietuvos aukščiausiasis teismas (toliau – LAT) civilinėse bylose  Nr. 3K-3-259/2007 ir Nr. 3K-3-318/2009 numato, jog:

„tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos bent prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikri teisiniai padariniai – jis netenka teisės į atsakomybę ribojimą”.

Taigi teismas vertindamas bendruosius didelio neatsargumo prilygintino tyčiai pagrindus apibrėžia bendras prielaidas, o poveikį vežėjo atsakomybės mastui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-172/2009, numatoma, jog

„CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisinės tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo pasekmės neretai yra vienodos.

Pavyzdžiui, savininko (valdytojo) ar didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę visiškai ar iš dalies pašalina nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas. Skolininko tyčia ar didelis neatsargumas įstatymo leidėjo požiūriu turi vienodą įtaką sudarant susitarimus, ribojančius civilinę atsakomybę – toks susitarimas negalioja (CK 6.252 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Vežėjo didelis neatsargumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas.

Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2007), kad pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.

Vagystė teismų praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams.”

Didelio neatsargumo ir tyčios teisiniai padariniai CMR konvencijoje

Vertinant CMR konvencijos santykį su tyčiniais veiksmais Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, jog „Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams” (Nr. 3K-3-318/2009). Teismas  šioje civilinėje byloje pabrėžia, jog

„CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1-3 punktai, 28 straipsnis). Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios.”

Šioje byloje aktualus CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos – „kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams“ aiškinimas. Ją aiškindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šią konvencijos nuostatą klausimą, ar žala padaryta dėl vežėjo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams, teismas išsprendžia pagal nacionalinę teisę.

Toks aiškinimas atitinka teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-172/2009). Minėta, kad pagal Lietuvos teisę ir teismų praktiką tyčinei kaltės formai prilyginamas didelis neatsargumas. Teismai, aiškindami ir taikydami CMR konvencijos nuostatas, taip pat turi atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje.

Tačiau tai nereiškia, kad teismai turi mechaniškai vadovautis šios konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika užsienio valstybių teismų praktikoje, nes įvairių valstybių teisė didelio neatsargumo ar kitoms tyčiai prilygintoms kaltės formoms suteikia skirtingą turinį ir prasmę.

Teismo vertinimu vertinimu, negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad, didelį vežėjo neatsargumą kvalifikuojant pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, turi būti, be kita ko, nustatytas subjektyvusis požymis, t. y. kad faktinis vežėjas (jo vairuotojas) turėjo numatyti galimas tokio nerūpestingo elgesio pasekmes (numatė žalos atsiradimo tikimybę) ir kad faktinis vežėjas nesistengė tokių pasekmių išvengti, ignoruodamas apsaugos ir atsargumo priemones, kurios kiekvienam būtų buvusios aiškios.

CMR konvencijos nuostatos, be kita ko, išdėstytos ir autentiškuose konvencijos tekstuose, nepatvirtina tokio kasatoriaus teiginio pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka argumentais, kad toks, kaip kasatoriaus pateikiamas, aiškinimas suponuoja išvadą apie poreikį nustatyti netiesioginės tyčios kaltės formą. Kadangi sąvoka „tyčia“ apima tiek tiesioginę (sąmoningas siekimas žalos), tiek ir netiesioginę (sąmoningas leidimas žalai atsirasti) tyčias, tai pripažintinas pagrįstu ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, jog sąvokos „didelis neatsargumas“ turinio negali sudaryti tyčiai būdingi kaltės elementai, nes priešingu atveju didelio neatsargumo būtų neįmanoma atriboti nuo tyčios.

Konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ aiškintina taip, kad žodis prilyginama nereiškia būtinybės vežėjo, kuriam taikoma atsakomybė, kaltėje nustatyti ne tik objektyvius, bet ir subjektyvius sąmoningo sutarties pažeidimo bei padarinių numatymo ir nesistengimo jiems užkirsti kelio elementus.

Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „kaltė, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams“ turinį sudaro bylą nagrinėjančio teismo nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su skolininko kaltės forma ir laipsniu, kuris pagal teisinius padarinius prilyginamas tyčiai. Lietuvos civilinėje teisėje esant sutartinei civilinei atsakomybei pagal neigiamus teisinius padarinius tyčiai yra prilyginamas didelis neatsargumas (CK 6.252 straipsnio 1 dalis).

Taigi pripažinus sutartinio arba faktinio vežėjo veiksmus turinčius tyčios (tiesioginės arba netiesioginės) arba didelio neatsargumo požymių galima taikyti specialius teisinius padarinius: netaikyti CMR konvencijos bendrojo 8.33 SDR/kg brutto svorio vežėjo atsakomybės ribojimo, išreikšto CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje, taip pat ieškinio senaties terminą pratęsti nuo 1 metų iki CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatyto 3 metų termino reikalavimams dėl nuostolių pareikšti teisme.

Didelio neatsargumo pavyzdžiai Europos teismuose

Kadangi didelio neatsargumo, prilyginto tyčiai, savaime prezumuoti neįmanoma bei jo aplinkybės tiriamos kiekvienu atskiru atveju individualiai, tam E.Sinkevičius pateikia keletą pavyzdžių iš Europos teismų, kurie leidžia lengviau įvertinti didelio neatsargumo aplinkybių apimtį ir taikymą:

1. Vežėjas nesilaikydamas jam krovinio siuntėjo duotų nurodymu, pristato krovinį neįgaliotam krovinį priimti asmeniui ir taip prarandamas arba sugadinamas krovinys;
2. Žala padaryta kroviniui šį vežėjui vežant kaip kontrabanda;
3. Bandymai pravažiuoti su 4 metrų aukščio pakrauta transporto priemone po 3,9 metrų aukščio tiltu ar kita aukšta konstrukcija;
4. Ženklus transporto priemonės perkrovimas, apie kuri vežėjas žinojo ir kuris turėjo tiesioginės įtakos krovinio sugadinimo ar praradimo faktui;
5. Vairuotojo nerūpestingas elgesys paliekant transporto priemonę su kroviniu be apsaugos nakčiai einant miegoti;
6. Transporto priemonės šaldytuvas su vežamais greitai gendančiais produktais poilsio dienomis paliekamas be vairuotojo dėmesio, reguliuojant temperatūrinį krovinio laikymo režimą;
7. Vežėjas vėluoja pristatyti krovinį, nes pavedė vykdyti sutartą vežimą vienam vairuotojui, kuris turi pareigą laikytis tarptautiniams vežimams taikomų darbo-poilsio laiko taisyklių;
8. Šiurkštūs eismo taisyklių pažeidimai, pavyzdžiui dėl neleistinai didelio greičio transporto priemonė kelio posūkyje apvirto arba automobilis važiavo degant raudonam šviesoforo signalui ir dėl šios priežasties įvyko susidūrimas.
9. Vairuotojas pateko į eismo įvykį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio arba psichotropinių medžiagų;
10. Kai kurių valstybių teismai (pvz. Vokietijoje) tyčiniams veiksmams taip prilygina ir faktinio vežėjo vairavimą pervargus.

Lietuvos teismų praktika aiškinant didelio neatsargumo sąvoką

Lietuvos Respublikos teismų praktika aiškindama didelio neatsargumo sąlygas individualiais atvejais situacijas vertina kiek kitaip, tam pateikiame keletą individualių vertintinų atvejų:

• Krovinys buvo paliktas nesaugioje aikštelėje, motyvuojant sustojimą joje darbo-poilsio laiko režimo ribojimais (Lietuvos Aukščiausiasis teismas bylos Nr. 3K-3-259/2007, nuosekli praktika taikoma daugiau nei 80 vėliau sekusių bylų):

Šioje byloje teismas pripažino, jog atitinkamu atveju „vežėjas neįrodė buvęs maksimaliai atsargus ir rūpestingas bei ėmęsis visų įmanomų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui sudaryti. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovo vairuotojas, žinodamas apie dažnų vagysčių Lenkijos teritorijoje galimybę ir kartu – apie saugomų aikštelių šios valstybės teritorijoje nebuvimą (2 T., b. l. 17, 132), privalėjo ir galėjo (2 T., b. l. 18) iš anksto imtis tam tikrų atsargumo priemonių, kad nebūtų tekę sustoti naktinio poilsio Lenkijoje, ir tai būtų sumažinę krovinio vagystės riziką arba padėję jos išvengti. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vežėjo kaltė nagrinėjamu atveju pasireiškė grubiu aplaidumu, kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiai, todėl jo atsakomybė už krovinio dalies praradimą šiuo atveju negalėjo būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytu maksimaliu dydžiu, ir atsakovas turi atlyginti ieškovui visus dėl krovinio dalies praradimo patirtus nuostolius, kurių dydžio bylos šalys neginčija.”

Taigi iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog faktinio vežėjo sustojimas nesaugomoje aikštelėje dėl darbo-poilsio reikalavimų laikytinas pakankama priežastimi pripažinti, jog vežėjas veikė didelio neatsargumo sąlygomis.

• Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika taip pat pasisako ir atvejuose, kai vežėjas perduoda krovinį ne tam asmeniui, kuriam buvo nurodytą, ir dėl šios aplinkybės krovinys buvo prarastas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinė byla Nr. 3K-3-334/2011). Ši praktika nuosekliai kartojama daugiau nei 100 vėliau sekusių bylų:

„Įvertinę šioje byloje nustatytas aplinkybes (tai, kad važtaraštyje buvo aiškiai įvardytas krovinio gavėjas, vežėjas perdavė krovinį ne tam gavėjui, kuris nurodytas važtaraštyje, o kitam asmeniui, nepareikalavęs įrodymų, ar krovinį priimantis asmuo yra gavėjo įgaliotas jį priimti, taip pat nesikreipė į siuntėją instrukcijų dėl krovinio perdavimo), turėjo teisinį pagrindą kvalifikuoti tokius vežėjo veiksmus kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams.”

Keli pavyzdžiai dėl sustojimo nesaugomose aikštelėse, kai didelio neatsargumo sąlygos gali būti pripažistamos savaime (per se):

a) vežėjas nakčiai sustoja ne aiktštelėje, o šalikelėje – avarinio sustojimo vietoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausias teismo civilinė byla Nr. 3K-3-9/2012, nuosekli teismų praktika taikoma daugiau nei 60 vėliau spręstų bylų);

b) Vežėjas pravažiavo saugomą aikštelę ir už 3 km sustojo degalinėje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinė byla Nr. 3K-3-318/2009, nuosekli praktika taikoma daugiau nei 80 vėliau spręstų bylų);

Pripažintina, jog visais kitais atvejais būtina vertinti visas aktualias aplinkybes, ar vežėjas galėjo sustoti saugomoje aikštelėje, ar atitinkamoje lokacijoje yra tokios tinkamos aikštelės, kaip vyko faktinis krovinio gabenimas, kokia pagrindinė sustojimo priežastis ir t.t.

Tam tikrais atvejais formuojant teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiam teismas (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-484/2012) nustatė, jog vežėjas negali būti laikomas veikęs didelio neatsargumo, prilygintino tyčiai, sąlygomis  atsižvelgęs į tai, kad nuostolių atsiradimo ženklią įtaką galėjo daryti ir paties krovinio siuntėjo/užsakovo veiksmai:

1. Kroviniui vežti siuntėjas pasirinko tentu dengtą puspriekabę, o ne kietašonę;
2. Krovinys buvo pakrautas vėlai vakare dėl siuntėjo veiksmų;
3. Dėl šios priežasties vežėjas nespėjo laiku sutvarkyti muitinės dokumentų;
4. Dėl to negalėjo išvykti į Vokietiją;
5. Teko sustoti šalia muitinės esančioje mokamoje aikštelėje;
6. O savaime Nyderlanduose nebuvo sąlygas atitinkančių saugojamų aikštelių.

Šiuo atveju LAT patvirtino apeliacinio teismo nuomonę ir sprendė, kad nurodytomis aplinkybėmis vežėjas elgėsi pakankamai rūpestingai bei atidžiai, įprastų atidumo reikalavimų nepaisymo nenustatyta, todėl didelio neatsargumo sąlygų nėra.

• Didelis neatsargumas buvo taip pat įrodytas ir Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-322-123/2007, dėl temperatūrinio krovinio pervežimo, kai vežėjas vietoje -20 laipsnių, pervežimui per klaidą nustatė +20, taip faktiškai sugadinant krovinį.
• Vertinant situacijas, kai transporto priemonės aukštis viršija nustatytą leistiną aukštį teismas (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-266/2011) laikosi kiek skirtingos praktikos, numatant, jog: neįrodžius, kad „<…automobilius pakrovė, juos tvirtino, buvo atsakingas už tinkamą pakrovimą ir tvirtinimą vežėjas (jo vairuotojas). Byloje nėra duomenų (jų nenurodyta ir kasaciniame skunde), kurie teiktų pagrindą konstatuoti, kad vežėjui (vairuotojui) buvo žinoma, jog pakrauta transporto priemonė viršijo maksimalų leidžiamą transporto priemonių aukštį – 4 metrus” Taigi nesusitarus kitaip, preziumuojama, kad krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas, vežėjas tokiu atveju nėra įpareigotas tikrinti ar prižiūrėti, ar krovinys kraunamas tinkamai. Tačiau kitoje byloje vairuotojui žinant, jog viršijamas leistinas aukštis teismas laiko, kad yra vairuotojo didelis neatsargumas (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-250/2014).

Pabrėžtina, jog didelio neatsargumas savaime taip pat negali būti pripažintinas vien tik vadovaujantis priimto pervežimui krovinio perkrovimo faktu, savaime šiam faktui per se nesudarant sąlygų dideliam neatsargumui, nes šiuo atveju nėra pagrindų konstatuoti sąmoningo netinkamo vežėjo elgesio (LAT civilinė byla Nr. e3-3-123-219/2017).

Taigi išanalizavus teismų praktika didelio neatsargumo, prilyginto tyčiniams veiksmams, apimtį būtina vertinti ar situacija, kurią bandoma kvalifikuoti siekiant tam tikrų garantijų pagal CMR konvencijos 29 ir 32 straipsnio nuostatas, išties turi konkrečių požymių, kurie leidžia sutartinio arba faktinio vežėjo veiksmus vertinti kaip didelį neatsargumą transportuojant krovinį. Būtina pabrėžti, jog didelis neatsargumas nėra savaime preziumuojamas, o kiekvienu atveju reikalauja įrodymo vadovaujantis bendrai teisėje taikomais rungimosi ir įrodinėjimo principais.