Vystantis vartotojų ir verslo įmonių draudimo apsaugos poreikiams bei augant bendriems draustumo rodikliams dažnai su draudimo pagalba galime jaustis ramiau, perkėlę didelę dalį savo veiklos ar aplinkos rizikos ant draudiko pečių, manant, jog įvykus įvykiui draudikas automatiškai padės bei kompensuos patirtinus nuostolius. Tačiau realybė dažnai prasilenkia su tokiais lūkesčiais ir įvykus draudžiamiesiems įvykiams dėl gyvenimiškų aplinkybių ar verslo aplinkos specifikos galime pakliūti į situacijas, kai draudimo kompanijos atsisako išmokėti išmoką dėl patirtų nuostolių ir taip kompensacija dėl patirtų jūsų arba reikalavimus reiškiančio asmenų nuostolių tenka atlyginti iš paties draudėjo lėšų, draudikui motyvuojant savo sprendimą nemokėti išmokos draudimo sutarties sąlygų nesilaikymu arba pažeidimu.
Taigi straipsnyje analizuosiu situacijas, kurios slypi už draudikų atsisakymo mokėti išmokas. Nors straipsnyje aptariamos temos analizuotos labiau verslo subjektų perspektyva, tačiau būtina pabrėžti, jog ginčuose su vartotojais taikomos tapačios taisyklės, o draudikai yra laikomi dominuojančia ir stipriąja puse, taip vartotojų teisių apsaugai taikant papildomus griežtesnius reikalavimus.
Draudimo kompanijos pareiga mokėti išmoką
Taigi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsnį nustatoma:
“Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.“
Taigi straipsniu apibrėžiama draudiko pareiga dėl išmokos mokėjimo, kurią šis prisiima draudimo sutartimi. Aktuali Lietuvos teismų praktika, grįsdama nustatytą pareigą, nustato:
“Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009).
Taigi esminė aplinkybė, sukurianti faktinę draudiko pareigą išmokėti išmoką, sietina su draudžiamojo įvykio atsiradimu.
„Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-215/2013).
Draudimo kompanijos atsisakymas mokėti išmoką dėl praleisto mokėjimo termino arba sumokėto dalinio mokėjimo po draudžiamojo įvykio
Vertinant situaciją praktikoje dažnai pastebima, jog draudiko atsisakymas mokėti išmoką dažnai yra motyvuojamas draudimo įmokos nesumokėjimo faktu. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio pirma dalimi numatoma, jog:
Draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu), draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, kad per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga pagal gyvybės draudimo sutartį bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį, o ne gyvybės draudimo sutartis pasibaigs (išskyrus atvejus, kai draudimo sutartyje susitarta dėl draudimo apsaugos sustabdymo). Draudimo sutartyje gali būti numatytas terminas, ilgesnis už šioje dalyje nurodytą terminą.
Pabrėžtina, jog to paties straipsnio antra dalimi nustatomas, jog „Jeigu draudžiamasis įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo metu, draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos…>“.
Taigi savaime draudėjui nesumokėjus įmokos (ar jos dalies) iki nustatyto termino pabaigos draudikas turi pareiga pranešti draudikui apie šį faktą ir su nesumokėjimu siejamas pasekmes. Tam tikros atskiros draudimo rūšys gali numatyti griežtesnes draudėjo pareigos sumokėti įmokas laiku nesilaikymo pasekmes.
Būtina pabrėžti, jog Lietuvos teismų praktika situacijose kai draudimo įmoka sumokama pavėluotai arba nesumokėta priklausančios įmokos dalis sumokama jau po draudžiamojo įvykio pasisako vertinant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo apimtyje įgyvendinant draudiko teisę susigrąžinti išmokėtą išmoką, patvirtinant tokia teisę, ir numatant, jog “Teisėjų kolegija nurodo, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės“ (DK PZU Lietuva V. UAB“SV Transport“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinė byla Nr.3K-3-524/2012).
Taigi taip įtvirtinama, jog draudiko teisė susigrąžinti arba nemokėti išmokos pavėlavus sumokėti įmoką arba sumokėjus dalinę įmoką po draudžiamojo įvykio taip pat yra ribojama ir kiekvienu atveju turi būti vertinama objektyviai esamoms aplinkybėms. Būtina pabrėžti, jog tam tikrais atvejais, kaip ir nustatyta įstatyme, draudimo sutarties įsigaliojimas aptarus gali būti sietinas su pirmos įmokos sumokėjimu.
Pabrėžtina, jog dažnai teisininkai gindami klientus naudojasi ydinga teismų praktika, kuri numato, jog “draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos (Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-792-275/2010; 2A-311-115/2010; Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1348-601/2011)“, tačiau ši teismu praktika paneigiama aukščiau cituota byla (DK PZU Lietuva V. UAB“SV Transport“ Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinė byla Nr.3K-3-524/2012).
Draudimo kompanijos atsisakymas mokėti išmoką dėl sutarties sąlygų pažeidimo arba nevykdymo
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis numato „Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis.“
Taigi iš šios nuostatos galima teigti, jog draudikui atsisakant išmokėti kompensaciją būtina vertinti visas aplinkybes ir priežastinį ryšį su galimai padidėjusia rizika ar vertinamomis ir situaciją apsunkinusiomis sąlygomis.
Analizuojant šiuo klausimu aktualią teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog formalus sutarties sąlygų nevykdymas draudžiamojo įvykio metu vadovaujantis draudimo įstatymu negali būti laikomas esmine sąlyga pripažinti įvyki nedraudžiamuoju ir taip atsisakyti atlyginti su draudžiamuoju įvykiu sietinas išlaidas ar nuostolius:
„Nagrinėjamoje byloje draudikas 2009 m. sausio 23 d. raštu atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasis tuo, kad, kreipdamasis į draudiką su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį (transporto priemonės vagystę), draudėjas nepateikė transporto priemonės antro rakto su imobilizatoriumi. Atsisakyme mokėti išmoką draudikas nurodė tai, kad jam žinoma, jog vieną raktų komplektą draudėjas pateikė policijai kartu su pranešimu apie vagystę 2008 m. rugsėjo 16 d. Antrasis raktų komplektas draudikui neperduotas, jį draudėjas perdavė policijai tik 2008 m. gruodžio 4 d.
Tai draudiko įvertinta kaip draudimo sutarties pažeidimas – Draudimo taisyklių II dalies 9.2.5 punkto pareigos nevykdymas, pagal kurią atsitikus draudžiamajam įvykiui apdraustasis privalo vagystės atveju perduoti draudikui per tris darbo dienas nuo jo reikalavimo gavimo transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą parengtinio tyrimo institucijoje.
Byloje vertindami nurodytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendime bei nutartyje pažymėjo, kad prašyme dėl draudimo išmokos draudėjo užpildytas draudiko nustatytos formos dokumentas apie draudžiamojo įvykio aplinkybes, šiame dokumente draudėjui neįrašius apie apdraustos transporto priemonės atsarginių raktelių buvimo vietą, reiškė draudėjo pareigos perduoti draudikui visus raktus neįvykdymą.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas buvo pakankamas teisinis pagrindas draudikui atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija negali sutikti, nes išvada apie draudiko teisėtą atsisakymą mokėti visą draudimo išmoką padaryta neįvertinus visų Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje išvardytų kriterijų, lemiančių draudiko teisę atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti.
Kolegija konstatuoja, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nurodyti kriterijai lemia tai, kad visos ar dalies draudimo išmokos nemokėjimas turi būti proporcinga priemonė draudėjo padarytam draudimo sutarties pažeidimui (sutarties tam tikrų sąlygų nevykdymui ar netinkamam vykdymui). Apdraustos transporto priemonės vagystės atveju užvedimo raktelių antro egzemplioriaus laiku neperdavimas ar duomenų apie jų buvimo vietą nepateikimas draudikui savaime nepatvirtina šios pareigos nevykdymo ir draudžiamojo įvykio atsitikimo, žalos atsiradimo priežastinio ryšio.
Kartu tai nereiškia, kad draudėjo transporto priemonės raktų atsarginio komplekto draudikui nepateikimas laiku palengvina vagystės, kaip tyčinio nusikaltimo, padarymą, nebent transporto priemonės valdytojas susitartų su vagystės vykdytoju perduodamas jam raktus ir tai ikiteisminio tyrimo ar teismo būtų nustatyta.
Kadangi nenustatyta transporto priemonės vagystės kaip draudžiamojo įvykio, sukėlusio žalą, ir antro raktų komplekto pavėluoto pateikimo priežastinio ryšio, tai šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį ir nepagrįstai pripažino draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Kartu apeliacinės instancijos teismo nutartyje draudėjo laiku neperdavimas pavogtos transporto priemonės antro rakto ir pavėluotas jo pateikimas įvertintas draudėjo nerūpestingumu, pasunkinusiu draudikui galimybę išaiškinti apdrausto turto vagystės aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nesprendė, ar nustatytas nerūpestingumas sudarė teisinį pagrindą visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mokėti iš dalies.
Visiškas draudiko atsisakymas mokėti draudimo išmoką pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį būtų neproporcinga priemonė atsižvelgiant į draudimo sutarties pažeidimo pobūdį, draudėjo kaltę, pažeidimo ir draudžiamojo įvykio bei žalos atsiradimo priežastinio ryšio nebuvimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti faktines pažeidimo aplinkybes ir pagal tai spręsti dėl draudimo sutarties sąlygos pažeidimo ir krautuvo vagystės priežastinio ryšio bei, atsižvelgdamas į tai, konstatuoti teisinį pagrindą draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba, įvertinęs sutarties pažeidimo reikšmingumą, proporcingai sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6–8 dalys).
To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, netinkamai nustatė įrodinėtinas aplinkybes, vertino jų įrodomąją reikšmę pažeisdamas proceso teisės normų išdėstytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-43/2014).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyminiu reglamentavimu neįtvirtinta draudiko teisė besąlygiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudėjo draudimo sutarties sąlygų pažeidimų. Tai, ar atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti, draudikas sprendžia turėdamas įvertinti išaiškintas aplinkybes ir duomenis apie draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, pažeidimo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi, ne bet kuris draudėjo draudimo sutarties vykdymo pažeidimas aiškintinas kaip atimantis teisę į draudimo išmoką, nes ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys, kai kurie neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui.
“Taigi, remiantis kasacinio teismo praktika, ribojama teisė draudikui dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę – mokėti draudimo išmoką.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-43/2014)
Analizuojant teismų praktika Kasacinis teismas taip pat numato “daugelio draudžiamųjų įvykių atveju draudėjas dėl neatidumo, aplaidumo, patirties stokos ar kitų priežasčių, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas draudimo taisyklėse nustatytas pareigas, sudaro papildomas sąlygas šiems įvykiams įvykti, tačiau ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys. Kai kurie pažeidimai neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3 K-3-521/2004).
Draudiko teisės piktnaudžiauti teisėmis, nustatytomis draudimo įstatyme, įtvirtintos teismų praktikoje:
“Tai, ar atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti, draudikas sprendžia turėdamas įvertinti išaiškintas aplinkybes ir duomenis apie draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, pažeidimo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi ne bet kuris draudėjo draudimo sutarties vykdymo pažeidimas aiškintinas kaip atimantis teisę į draudimo išmoką, nes ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys, kai kurie neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta pirmiau aptartos Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies normos paskirtis kaip ribojančios draudiko galimybę piktnaudžiauti teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Jankauskienė v. DUAB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. AB ,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-180/2012).“
Draudimo kompanijos atsisakymas mokėti išmoką pavėlavus pranešti apie įvykį
Aptariant galimus sutarties pažeidimus, kuriuos įvykus draudžiamajam įvykiui draudikai dažnai taiko atsisakant mokėti draudimo išmokas būtina vertinti ir galimus sutarties pažeidimus, kada draudėjas nesilaikydamas sutartinės pareigos apie draudžiamąjį įvykį praneša pavėluotai.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1012 straipsnio pirmos dalies nuostatas, numatoma, jog
“Draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Tokią pat pareigą turi ir naudos gavėjas, jeigu jis žino apie jo naudai sudarytą draudimo sutartį ir ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką.“
Taigi draudėjui nustatyta pareiga yra imperatyvi. Papildomai vertinant antrąją straipsnio dalį, numatoma, jog
„Jeigu draudėjas (naudos gavėjas) neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.“
Taigi nustatytas reguliavimas numato dėl įvykio nepranešimo draudėjui atsirandančias pasekmes, siejamas su teisės į kompensaciją praradimu. Būtina pabrėžti, jog Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato detalių pranešimo termino taisyklių, kurios gali būti detalizuotos draudimo kompanijų taisyklėse ar atskirų rūšių draudimo reglamentavime. Tačiau vadovaujantis vien pateiktu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reguliavimu (ne atskirų rūšių draudimo srities įmperatyviu reguliavimu) galima teigti, jog savaime įvykio nepranešimas nesudaro sąlygų atsisakyti mokėti draudimo išmoką jei toks nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, tačiau įtakos nebuvimo faktą (priežastinį ryšį) turi įrodyti reikalavimą draudikui teikiantis asmuo, kuriam pagal sutarties sąlygas arba įstatyminį reguliavimą priklausė pareiga pranešti.
Taip pat verta aptarti vežėjų atsakomybės draudimo situacijas (o kaip ir kalbėta, tapačios nuostatos mutatis mutandis gali būti taikomos ekspeditorių atsakomybės draudimo situacijose), kuriose neretai, dėl tam tikrų aplinkybių ir verslo specifikos, informacija apie įvykusius įvykius draudėjus pasiekia praėjus ilgam terminui, kuris yra ilgesnis nei nustatytas draudimo sutartyse.
Taigi draudėjui elgiantis galimai neatsargiai ir apie draudiminius įvykius pranešus pavėluotai formaliai pažeidžiamos sutartos draudimo sutarties sąlygos. Tačiau vertinant Kasacinio teismo išaiškinimus atitinkamu klausimu sudaroma priešinga praktika, kuri nustato, jog:
“Konstatavus tokį draudimo sutarties pažeidimą, svarbu nustatyti: ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė), draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama.
Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.). Būtent draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką, įtvirtinta Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 82 straipsnio 6 dalyje (pagal šiuo metu galiojančią aktualią DĮ redakciją – 98 straipsnio 6 dalyje).(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010).“
Tačiau teismas pasisakydamas aktualioje situacijoje dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti išmoką pakartoja jau aptartą praktika dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo draudėjui:
„Šios įrodinėjimo pareigos išimtis nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1012 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, akivaizdu, draudėjas, pažeidęs pareigą laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir siekdamas gauti draudimo išmoką, įgyja pareigą įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010).“
Tad turint visus įrodymus, kurie tinkamai pagrindžia nuostolį ir jo atsiradimo pagrindus galima sudaryti teisiškai pagrįstas sąlygas pagrįsti draudiminio įvykio faktą bei patvirtinti draudimo kompanijos pareigą sumokėti draudimo išmoką arbą ją iš dalies mažinti priklausomai nuo aplinkybių, kurios lėmė galimą žalos padidėjimą arba draudikui apsunkino žalos administravimo procedūras.
Taigi apibendrinus situacijos analizę bei iš vertintos teismų praktikos galima teigti, jog pažeidus draudimo sutarties sąlygas automatiškai nesudaromos prielaidos draudikui naudotis teise atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir teisėtus interesus būtina ginti. Tačiau kiekvieno atvejo aplinkybes bei situacijas būtina vertinti atskirai taip siekiant tinkamiausiai įgyvendinti draudėjo ar reikalavimų reiškėjo (naudos gavėjo) teisėtus lūkesčius į priklausančią draudimo išmoką.
parengta: www.allied.lt