Vertinant regreso (subrogacijos) procesų apimtį bei aptarus bendruosius ekspeditoriaus kaip sutartinio vežėjo (žr. Ekspeditorių atsakomybės aspektai) ir/ar faktinio vežėjo (žr. Vežėjų atsakomybės aspektai pagal CMR konvenciją) atsakomybės aspektus, šiuo straipsniu aptarsime situaciją dėl atveju, kada apgadinus ar praradus krovinį bei vežimo grandinėje dalyvaujant daugiau nei vienai paeiliui vežimą faktiškai arba sutartiniu būdu atlikusiai šaliai atsiranda neapibrėžtumas taikant CMR konvencijos 37-39 straipsnio nuostatas, siekiant tinkamo nuostolių atlyginimo efektyviomis regreso procedūromis prieš atsakingą šalį.
Pabrėžtina, jog teismų praktika numato, jog
ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006).
Būtent siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo.
Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsnių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007). Pabrėžtina ir tai, jog civilinėje byloje Nr. 2A-501-823/2014 pripažįstama, jog santykiuose, kada vežimą atlieka keli vežėjai paeiliui būtina remtis „CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma”.
Civilinėje byloje Nr. 2A-501-823/2014 Teismo vertinimu nebuvo pagrindų sutikti, jog ši nuostata taikytina tik tais atvejais, kai vežimą paeiliui faktiškai vykdo keli vežėjai, numatant, jog „tiek CMR konvencijos 37 straipsnis, pagal kurį pareikštas reikalavimas nagrinėjamoje byloje, tiek CMR konvencijos 39 straipsnis yra įtrauktas į CMR konvencijos VI skyrių, skirtą vežimams, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai. CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis yra tiesiogiai siejama su ieškiniais, kuriuos vežėjai reiškia vieni kitiems pagal CMR konvencijos 37 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012 pažymėjo, kad susitariantysis vežėjas (nagrinėjamos bylos ieškovas), atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę į faktinį vežėją pagal CMR konvencijos 37 straipsnį (t.y. pagal taisykles, taikytinas atvejams, kai krovinį paeiliui vykdo keli vežėjai).”.
Taigi, šalims pripažinus regresinių santykių atsiradimą, tokiu aiškinimu sukuriamos prielaidos ir susitariančiajam vežėjui taip pat vadovautis nuostatomis, kurios apibrėžtos CMR 37-39 straipsniuose, lyg šis susitariantysis vežėjas būtų veikęs kaip faktinis paeiliui vežimą vykdęs vežėjas. Taip pat jei pagal siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartį nustatoma (arba nenustatomas joks režimas), kad pastarasis siuntėjui atsako kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, tokiam vežėjui, neatsižvelgiant į jo dalyvavimo krovinio vežimo procese pobūdį, CMR konvencijos nuostatos, susijusios su vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą, taikomos visa apimtimi, o pervežimo grandinėje dalyvaujant daugiau faktinių ir susitariančiųjų šalių visi vežėjai turi būti laikomi vežimą vykdžiusiais paeiliui (civilinė byla Nr. 3K-3-449/2012).
Nuostolių atlyginimas kaip regresinio reikalavimo sąlyga
Analizuojant Lietuvos Respublikos teismų praktika patvirtintina nuostata, jog „vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika pervežti krovinį, nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė ar tik įsipareigojo teisiškai; visi šie asmenys laikomi vežėjais Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-706/2016)”.
Tokia praktika pabrėžiamas visų vežimo šalių, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, statusas, prilyginant juos vežėjams pagal CMR konvencijos pagrindus bei į santykį netiesiogiai leidžiant įtraukti ir daugiau atsakingų už vežimą šalių. Pabrėžtina, jog CMR konvencijos nuostatomis apibrėžiama būtent pastaroji galimybė, nustatant, jog „vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus (CMR konvencijos 3 straipsnis).”
Tad, apibrėžus, jog neskiriant sutartinio ir faktinio vežimo sąvokų numatoma, kad vežėjas turi atlyginti pagrįstus nuostolius, taigi teisėtam reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės:
1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.);
2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui.
Abu faktai turi būti įrodyti. Tam, kad nuostoliai būtų pripažinti patirtais, turi būti pagrįsta nuostolių kilmė, sudėtis ir jų dydis. Priešingu atveju sumokėtos sumos laikomos rizika, tenkančia jas sumokėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 gegužės 11 d. Civilinių bylų skyriaus nutartyje Nr. Nr. 3K-3-439/2009).
Neretai ekspeditoriai (sutartiniai vežėjai) susiduria su patirtų nuostolių pagrįstumo įrodymų problematika, kai vežėjai reikalauja įrodyti ne tik ekspeditoriaus patirtų nuostolių atlyginimo gavėjui pagrįstumą, bet ir gavėjo patirtų nuostolių pagrįstumą, tokiu būdu apsunkinant ekspeditoriaus (sutartinio vežėjų) interesų gynybą.
Faktiškai vežimo santykyje žalą patiria tik krovinio savininkas, taigi galima būtų daryti klaidingą išvadą, jog jei krovinio gavėjas nesumokėjo siuntėjui krovinio kainos – šis nepatyrė nuostolių. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-384/2013 pasisakė, jog ekspeditorius, sudaręs sutartį su vežėju ir faktiškai atlyginęs nuostolius krovinio siuntėjui ar gavėjui, turi teisę reikalauti, kad jo patirtus nuostolius atlygintų vežėjas.
Šiuo atveju turi būti įrodinėjamos tokios aplinkybės: (1) kad asmuo, reiškiantis reikalavimą, yra atlyginęs nuostolius; (2) kad jis buvo sudaręs sutartį su vežėju; (3) kad nuostoliai yra atlyginti krovinio siuntėjui ar gavėjui. Tuo tarpu aplinkybė, kuri iš vežimo sutarties šalių (siuntėjas ar gavėjas) patyrė nuostolius, vežėjo atsakomybės požiūriu galėtų būti faktiškai reikšminga tik tokiu atveju, jeigu reikalavimus atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo pradiniam vežėjui būtų pareiškę abi šio vežimo sutarties šalys (siuntėjas ir gavėjas). Tik tuomet, siekiant išvengti dvigubos atsakomybės, būtų aktualu, ar krovinio gavėjas yra atsiskaitęs su krovinio siuntėju.
Regreso teisė į nuostolių kompensavimą iš sekančio vežėjo
Analizuojant tiriamam klausimui aktualią situaciją, kai vežimą atliko keli susitariantieji vežėjai paeiliui, teismų praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-350/2014) numatoma, jog „<…Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju vežimą CMR konvencijos prasme vykdė keli vežėjai – Mosolf Benelux BVBA, Expo Logistics BVBA, Toquero France ir UAB „TFA Logistics“, o krovinių siuntėjas buvo kompanija Mitsubishi Motors Europe; ieškovas (TFA Logistics” 95 383,63 Lt žalą atlygino paskesniam vežėjui Toguero France užskaitos būdu; įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, šių įrodymų tarpusavio ryšį, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 176–185 straipsniai), remdamasis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, teismas sprendė, kad, nors duomenų apie tai, jog vežėjas Mosolf Benelux gavo žalos atlyginimą, nėra, žala, kaip matyti iš jos atlyginimo sekos, turėjo būti atlyginta ir šiam vežėjui; padarė išvadą, kad ieškovas atlygino nuostolius krovinio paskesniam vežėjui Toquero France, kuris juos atlygino paskesniam vežėjui, o pastarasis per draudimo kompaniją atlygino patirtus nuostolius krovinio siuntėjui. Remdamasis CMR konvencijos 37 straipsniu, kuriame nustatyta, kad vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus, įgyja regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų, dėl kurių kaltės buvo padaryta žala, atžvilgiu, atsižvelgęs į šalių pripažintas aplinkybes (faktus), į tai, kad dėl krovinio sugadinimo kaltas vienintelis vežėjas – UAB „TFA Logistics“, atlyginęs paskesniam vežėjui Toquero France 27 625,01 EUR (95 383,63 Lt) žalą, kuri buvo atlyginta krovinių siuntėjui, krovinys sugadintas tuo metu, kai jis buvo ieškovo žinioje, teismas padarė išvadą, kad ieškovo regreso teisė įrodyta…>“. Taigi detaliau analizuojant pateiktos bylos faktines aplinkybes bei bylos sprendimą galime daryti prielaidą, jog šiuo atveju reali logistikos grandinė be gavėjo ir siuntėjo situacijoje buvo sudaryta iš keturių šalių:
Mosolf Benelux BVBA > Expo Logistics BVBA > Toquero France > UAB „TFA Logistics“
Pabrėžtina, jog bylą nagrinėję teismai vertino aukščiau aptartas regresinio reikalavimo tenkinimo sąlygas: nustatė nuostolių padarymo faktą (kuris faktinėje byloje nebuvo ginčytas), taip pat, ištyrę byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas atlygino žalą reikalavimo teisę turinčiam asmeniui. Byloje Teisėjų kolegija konstatavo, kad argumentai, jog neįrodyta, kad žalos atlyginimas buvo sumokėtas su krovinio siuntėju sutartį sudariusiam vežėjui Mosolf Benelux, nepakankami UAB „TFA Logistics” regresinio reikalavimo pagrįstumui paneigti.
Visos bylos aplinkybės rodo, kad pervežime dalyvavo keli vežėjai pagal nuosekliai sudarytas tarpusavio pervežimo sutartis, UAB „TFA Logistics” pervežimo sutartį sudarė su įmone Toquero France, todėl pagal CMR santykių reglamentavimą Toquero France ieškovo atžvilgiu laikytina siuntėja ir TFA Logistics jai atsakingas už krovinio sugadinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L.I.F.T.II-L.I.F.T. GmbH & Co KG v. UAB „Jutatransos ekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-265/2013; kt.).
Taigi, vertinama teismų praktika pabrėžia, jog „vien tos aplinkybės, kad ieškovas atlygino žalą įmonei Toquero France pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga – žala atlyginta reikalavimo teisę turinčiam asmeniui” (civilinė byla Nr. 3K-3-350/2014).
Dėl bendrojo CMR ieškinio senaties termino taikymo, vežimą atliekant keliems vežėjams paeiliui
Pabrėžtina, jog pripažinus regresinių prievolių atsiradimo faktą ir analizuojant bendrąją teismų praktikos pastebėtina, kad
regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Regreso teisę reikalauti iš skolininko įgyja trečiasis asmuo, įvykdęs prievolę už skolininką. Tokiu atveju nuo šio momento trečiasis asmuo tampa skolininko kreditoriumi, t. y. įgyja reikalavimo teisę, kartu nuo šio momento (nuo prievolės įvykdymo dienos) prasideda ir ieškinio senaties terminas” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2005).
Analizuojant CMR konvenciją aiškinančia teismų praktiką, teigtina, jog vežimą atlikus keliems vežėjams paeiliui, formali šalies gynyba nuo pareikšto reikalavimo ieškinio senaties institutu, nustatytu CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje, neretai gali būti neefektyvi.
Vadovaujantis CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalimi, numatoma, jog
32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems. Tačiau senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.
Taigi reglamentavimu ir teismų praktika pripažįstamos dvi alternatyvios sąlygos senaties termino skaičiavimo pradžiai:
- Galutinio teismo sprendimo, suteikiančio teisę į regresinį reikalavimą, paskelbimas;
- Neesant teismo sprendimo, faktinio nuostolio kompensavimo mokėjimo atlikimo momentas.
Teismo sprendimas kaip prielaida senaties termino pradžiai
Vadovaujantis aktualia teismų praktika (civilinė byla Nr. 2A-190-464/2015), patvirtintina CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią ieškinio senaties terminas regresiniams reikalavimams pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo būtina sumokėti kompensacinę suma.
Civilinėje byloje Nr. 2A-190-464/2015 buvo pripažinta, jog vežimą vykdant keliems vežėjams „<…ieškinio senaties terminą pagrįstai skaičiavo remdamasis CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatomis…><…Nors regresiniams reikalavimams taip pat taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tačiau CMR konvencijos 39 straipsnio 4 punkte nustatyta kita senaties termino pradžia: šis terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos”. Tad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju (civilinė byla Nr. 2A-190-464/2015), numatė, jog „bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties vienerių metų terminą skaičiuodamas nuo Vokietijos teismo sprendimo priėmimo dienos teisingai nustatė jo pradžią ir sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas, pateikus ieškinį, nebuvo praleistas”.
Pabrėžtina, jog Lietuvos teismų praktika (civilinė byla Nr. 2A-501-823/2014) aiškindama CMR konvencijos nuostatas, kai vežime dalyvauja keli paeiliui vežimą atlikę asmenys numato, jog „vadovaujantis CMR konvencijos 37 straipsniu, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Pagal CMR konvencijos 39 straipsnį, vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius yra pareiškiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti.”
Nuostolių atlyginimas, neesant teismo sprendimo, kaip prielaida senaties termino skaičiavimo pradžiai
Aiškinantis klausimą ir vadovaujantis teismų praktika, teismas, pripažindamas savarankiško nuostolio atlyginimo galimybę sprendžiant situaciją, pabrėžia bei, ginant susitariančio vežėjo teisėtus interesus, numato, jog
susitariantysis vežėjas, atlyginęs nuostolius, pagal CMR konvencijos 37 straipsnio nuostatas turi teisę regreso tvarka išsiieškoti nuostolių atlyginimą iš to vežėjo, kurio žinioje krovinys buvo prarastas” (civilinė byla Nr. e2A-472-560/2018).
Savaime taip pabrėžiant regreso teisės atsiradimą šaliai nuo pozityvių veiksmų (nuostolio kompensavimo) įgyvendinimo momento. Būtina pabrėžti, jog regreso institutas, kaip savarankiškai atsirandanti prievolė lemia ir tai, jog bet kuriuo atveju senaties terminai pareikšti ieškinį pagal regresinę prielovę yra pradedami skaičiuoti nuo šios savarankiškos teisės įgijimo momento, skirtingai nuo bendrosios asmenų pasikeitimo taisyklės pagal subrogacijos ar cesijos teisinius institutus, kuriais nesukuriama atskiri prievoliniai santykiai.
Teismų praktika taip pat aptaria atvejus, kai nėra tiesioginio teismo įpareigojimo atlyginti nuostolius: Civiline byla Nr. e2A-34-555/2018 patvirtinama nuostata, jog CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl konvencijos 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems.
Byloje, pripažintai remtasi CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatomis dėl senaties eigos pradžios ir, įvertinus tai, kad šalis sudarė taikų susitarimą dėl žalos atlyginimo ir tuo pagrindu mokėjimo pavedimu sumokėjo nuostolių sumą šalis sprendė, kad ieškinys atsakovei pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.
Teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo sutikti su klaidinga praktika aiškinant nuostatas dėl praleisto senaties termino pagal CMR 32 straipsnį taikymo, pabrėžiant, jog „Konvencijos 39 straipsnio 4 dalyje įtvirtina specialioji taisyklė 32 straipsnio 1 dalies a punkto atžvilgiu – atgręžtinių reikalavimų atveju senaties termino pradžia yra susieta su galutinio teismo sprendimo paskelbimu arba (tokio sprendimo nesant) faktinio atlygio mokėjimo diena. Įsiteisėjęs sprendimas turi būti vykdomas, o juo nustatyta žala – atlyginta. Paminėtina ir tai, įsiteisėjusiu teismo sprendimu žala priteista iš UAB „Vykom“, sudarius susitarimą (be teismo sprendimo) žalą pirminiam vežėjui atlygino ieškovas, skaičiuojant termino pradžią nuo kompensacinės sumos sumokėjimo dienos – 2016 m. rugsėjo 8 d. ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovas kreipėsi į atsakovę praleidęs CMR konvencijoje nustatytus terminus su regresiniu ieškiniu taip pat nėra pagrindo”. Taip, Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nagrinėjamas aplinkybes, konstatavo, kad nuostatos dėl termino praleidimo negali būti taikomos, nes šalis atitiko sąlygas sukurti naują atgręžtinio reikalavimo prievolę ir įgauti regreso teisę vadovaujantis sudaryta taikos sutartimi ir pradedant skaičiuoti regresiniam reikalavimui taikomą senaties terminą nuo atlikto faktinio mokėjimo, neesant teismo sprendimo atlyginti nuostolius.
Taigi, apibendrinus galima teigti, jog, vadovaujantis bendrąja teisės teorija, CMR konvencija bei teismų praktika, sutartiniam ar faktiniam vežėjui įrodžius bei įgyvendinus aptartus reikalavimus dėl regresinės prievolės atsiradimo kito paeiliui vežimą atlikusio vežėjo atžvilgiu, efektyviai sukuriamas savarankiškas regresinis reikalavimas (regresinė prievolė skolininkui) ir nuostolius atlyginusio kreditoriaus prielaidos į nuostolių kompensavimą iš atsakingo asmens atgręžtinio reikalavimo (regreso) tvarka taikant bendrąją teismų praktiką bei CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatas.