Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo pakeitimų priešininkai teigia, kad siūlomi pakeitimai yra grynas neoprotekcionizmas ir pažeidžia Europos Sąjungos veiksmų, tokių kaip laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas, pagrindus, teigia Ekonomikos universiteto ir centrinės statistikos tarnybos Vroclave ekonomistas dr. Lešekas Cybulskis.
Dr. Lešekas Cybulskis: Kai buvo kuriamos Europos bendruomenės XX a. viduryje, įskaitant 1957 m. Europos ekonominę bendriją, aiškiai buvo pažymėta, kad siekiama bendrosios rinkos. Tai buvo įvesta su tam tikromis problemomis, tačiau net tada rinkos pagrindinės laisvės buvo laikomos EEB egzistavimo pagrindu.
Tuomet nebuvo minties apie intensyvią sanglaudos politiką, apie dideles modernizavimo išlaidas, kuriomis naujos ES narės aktyviai besinaudoja. Nebuvo aptariami tokie veiksmai, kaip pvz. bendra gynybos politika ar euro zona. Apie tai nebuvo galvojama – o tik apie rinką.
Tai buvo Europos ekonominės bendrijos funkcionavimo pagrindas. Tai buvo pažymėta 1957 m. sutartyje ir tai buvo labai aiškiai nurodyta keturioms laisvėms: prekių, paslaugų, kapitalo judėjimui bei laisvam asmenų judėjimui. Šios keturios laisvės yra de facto pagrindas to, kad rinka yra viena, kad neturėtų būti kliūčių patekti į rinką. Eksportuotojas, nesvarbu, ar paslaugų ar prekių, turėtų turėti tokias pačias galimybes veikti Vokietijoje, Portugalijoje ar Lenkijoje. Ir atvirkščiai. Neturėtų būti pasienio kliūčių.
Jei prisimintume laikus, kai buvome už ES ribų, matome didelį skirtumą. Dabar vilkikai gali laisvai vežti krovinius po visą Europą, nelaukdami eilėse prie pasienių kontrolės postų. Tai įmanoma dėl to, kad devintajame dešimtmetyje buvo atliktas EEB sutarties pakeitimas – priimtas Suvestinis Europos aktas. Tai buvo 1986 m. Akte buvo iškeltas tikslas palaipsniui šalinti kliūtis, kurios vis dar egzistavo patekimo į vidaus rinką srityje.
Dr. Lešekas Cybulskis
Pripažįstama, kad 1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis baigė kurti vidaus rinką, ES bendrąją rinką.
Tačiau praktikoje yra teikiami skundai dėl protekcionistinės praktikos taikymo atskirose šalyse, dėl blogesnio požiūrio į kitų šalių verslininkus ir tai paprastai sprendžiama atsižvelgiant į sutarties nuostatas, palankias skundo pareiškėjui.
Dabar, kalbant apie laisvą paslaugų judėjimą, reikalai šiek tiek pasikeitė.
Trans. INFO: Taigi, ar politikų, kurie balsuoja už pakeitimus, prieštaraujančius pagrindiniams Sąjungos principams, veiksmai yra teisėti?
Dr. Lešekas Cybulskis: Visas sutartis ruošė teisininkai, kurie puikiai suvokia, kad gali atsirasti konkrečios aplinkybės, dėl kurių, turėtų būti pvz. atsisakyta asmenų judėjimo laisvės, pavyzdžiui, dėl saugumo ar visuomenės sveikatos.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 57 straipsnyje mes turime tokį fragmentą: „paslaugą teikiantis asmuo, kad galėtų ją teikti, gali laikinai savo veikla verstis toje valstybėje narėje, kur paslauga teikiama, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji valstybė taiko savo piliečiams“.
Žodis „laikinai” nebuvo išaiškintas, todėl jis perduodamas į žemesnįjį lygį – į reglamentų ar direktyvų lygį, t. y. šiuos principus reguliuos ne pirminė teisė, o antrinė.
Štai kur prasideda valstybių narių tarpusavio nesutarimai. Ar „laikinai” reiškia ne tiek neribotą laiką, bet gali būti, pavyzdžiui, 5 ar 2 metai, kaip buvo siūloma? Galutinai Direktyvoje dėl paslaugų buvo nustatyti tik vieneri metai su pratęsimo galimybe šešiems mėnesiams (be garantijos).
Savo ruožtu, 60 straipsnyje pažymėta:
„Jei valstybių narių bendra ekonominė padėtis ir atitinkamo sektoriaus padėtis leidžia, valstybės narės stengiasi paslaugas liberalizuoti labiau negu įpareigoja direktyvos, išleistos įgyvendinant 59 straipsnį“.
Taigi yra galimybė sankcionuoti dabartinius veiksmus, kuriais siekiama pakeisti direktyvą dėl komandiravimo, tačiau sąvoka „bendra ekonominė padėtis ir atitinkamo sektoriaus padėtis” yra tokia plati ir netiksli, kad leidžia lengvai ieškoti šios Direktyvos pagrindimų. Norėčiau pažymėti, kad aš asmeniškai esu pasipiktinęs tuo, kad apskritai šalių, kurios apsaugo savo paslaugų rinkas, vyriausybės net nesirūpina tokių pagrindimų formulavimu.
Trans. INFO: Taigi yra teisinis pagrindas pakeitimams atlikti. Tačiau ar reali Prancūzijos, Belgijos ar Vokietijos ekonominė padėtis pateisina šiuos pakeitimus?
Dr. Lešekas Cybulskis: Išanalizavus statistinius duomenis drąsiai galiu teigti, kad Sąjungoje padėtis nėra tokia bloga, kuri pateisintų apribojimus kitoms šalims. Tikra problema yra, pavyzdžiui, nelegalus darbas ir pilkoji zona, o ne komandiruoti darbuotojai, kurie visoje ES sudaro tik 0,9 proc. dirbančiųjų, t.y. kiekvienas 110 darbuotojas Europos Sąjungos teritorijoje (ar Rytų, ar Vakarų) yra deleguotas darbuotojas. Tai nėra tiek rimta problema, kad galėtų pateisinti Direktyvos dėl delegavimo pasiūlytus pakeitimus.
Tokia problema galėtų būti pvz. aukštas nedarbo lygis, tačiau šiuo metu, išskyrus Iberijos pusiasalį ir Graikiją, nedarbo lygis yra vienaženklis. Žinoma, prancūzai nėra patenkinti 9 proc. nedarbo lygiu, tačiau tai nėra keliolikos ar dvidešimties procentų nedarbo lygis ir dėl to nebūtinai yra kalti deleguoti darbuotojai.
Vokietijoje nedarbo lygis yra mažesnis nei 4 proc., o tai reiškia, kad tai yra ekonomistų vadinamas natūralus nedarbo lygis. Darbdaviams gana sunku surasti darbo jėgą. Būtų logiška pasamdyti kitų šalių specialistus, o ne taikyti apribojimus juos įdarbinant.
Europos Sąjunga buvo įsteigta šiuo tikslu, kad įmonės ir šalys ne kovotų tarpusavyje, o bendradarbiautų. Steigėjai norėjo, kad Bendrijos, o šiuo metu ES ekonomika būtų vieninga ekonomika su labiau išsivysčiusiomis dalimis, bet vis dar vieninga. Kad nebūtų jokių kliūčių srautams.
Trans. INFO: Ar neoprotekcionizmas apsimoka jį įvedančiai valstybei?
Dr. Lešekas Cybulskis: Tai nedarbas lemia Vakarų Europos šalių turtus. Jei tam tikra šalis išlaiko pavyzdžiui, vairuotojų, ūkininkų, kalnakasių, metalurgų ar kitų mažos pridėtinės vertės pramonės šakų atstovų įdarbinimo struktūroje aukštą procentą, kenkia sau. O siūlomi Direktyvos dėl delegavimo pakeitimai gali būtent iki to privesti.
Bendrovės ir šalys didžiausią pelną gauna iš kapitalo eksporto. Įvyksta pajamų pasiskirstymas, pajamos yra skiriamos kitiems tikslams, pvz., vartojimui, mokesčiams. Bendrovių kapitalo eksporto dėka, valstybė gali finansuoti labai aukštą piliečių gyvenimo lygį. Taigi ne iš paprasto savo piliečių darbo, kuris nereikalauja aukštos kvalifikacijos, bet būtent iš šios finansinės veiklos bei iš inovacijų ir investicijų.
Vakarų šalyse yra dideli tyrimų centrai – tai, pasak ekonomistų, yra pridėtinės vertės šaltinis. Juose yra nustatyta didžiausia pelno marža, būtent tokiose bendrovėse yra dideli atlyginimai, aukštos kvalifikacijos darbuotojai, patentų skaičius nepalyginamai didesnis nei mūsų Europos dalyje. Tai yra pelninga veikla, kuria yra grindžiama gerovė.
Deja, politikai yra įtakoti įvairioms profesijoms atstovaujančių grupių ir profesinių sąjungų. Šis lobizmas yra matomas ne tik mūsų šalyje, bet ir Briuselyje, Strasbūre, kurio rezultatai yra dabartiniai protekcionizmo siekiai, kylantys ypač iš Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje esančios plieno liejyklos 40-mečio darbuotojo, kuris norėtų iki pensijos dirbti tą patį darbą toje pačioje darbo vietoje, požiūriu – lenkas ar latvis atima iš jo darbą. Jam tai kelia grėsmę. Tačiau, atsižvelgiant į visą šalį, geriau, jei šis darbuotojas būtų perkvalifikuotas ir dirbtų pramonės šakose sukuriančiose didesnę pridėtinę vertę, o šalis apribotų nekonkurencines veiklos formas, kurios kenkia ekonomikai.
Trans.INFO: O ilgalaikėje perspektyvoje – kokios būtų protekcionistinių priemonių pasekmės Prancūzijos ar Vokietijos ekonomikai ir jų gyventojams?
Dr. Lešekas Cybulskis: Protekcionizmas buvo būdingas ekonomikai ir ankstesniais amžiais – XVII, XVIII a. Buvo manoma, kad jei šalis atsitvers nuo tiekimų iš kitų šalių muitais ir kitomis administracinėmis kliūtimis, tai apsaugotų jos interesus. Visos šalys tuo naudodavosi, ir visos dėl to prarasdavo. Kiekvienas ekonomistas pasakys, kad 200 metų šalys laimi dėl to, kad bendradarbiauja, o ne sukelia vienos kitoms įvairaus pobūdžio kliūtis. Kaip matome, istorija pasikartoja ratu, bet kažkas bando mus įtikinti, kad yra kitaip.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra platesnių procesų išraiška pasaulyje, nes Trumpo administracija panašiai suvokia realybę – įvesime muitus ir pagerinsime savo ekonomiką. Ne, tokio mechanizmo nėra. Šalys gauna naudos iš bendradarbiavimo, specializacijos – leiskime kiekvienai šaliai gaminti tai, ką sugeba geriausiai, ir tuomet kiekvienas tuo pasinaudos. Tačiau kai neturime ekonomistų, o turime populistus, kurie nustato realybės toną, rezultatai yra būtent tokie.
Atsižvelgiant į vidutinio piliečio pavyzdį – Rytų Europos įmonių šalinimu iš rinkos užsiims transporto įmonių savininkai ir darbuotojai, kurie, neturėdami konkurencijos, pradės diktuoti kainą, pvz., tris kartus didesnę nei dabartinę. Todėl padidės transporto kainos ir yra natūralu, kad padidėjus transporto kainoms, parduotuvėse kainos taip pat auga, nes vis didesnės išlaidos visada perkeliamos į vartotoją. Tokiu būdu padidės pagrindinių produktų, kuriuos kasdien vidutinis pilietis perka parduotuvėje, kainos. Taigi, tipiška prancūzų šeima maistui išleis ne 500 eurų per mėnesį, o pvz. 800 eurų.
Taigi galima pastebėti, kad vienos socialinės grupės, šiuo atveju transporto įmonių, interesai neigiamai paveiks visų piliečių gyvenimo lygį, kurie, vietoj šeimos biudžeto perteklius investuoti į švietimą ar plėtrą, bus priversti išleisti pagrindiniams produktams.
Tolimesnėje perspektyvoje piliečių nepasitenkinimas didės, pasirodys protestai, apklausose mažės valdančiųjų populiarumas, politikų, kurie vietoj plėtoti ekonomiką, padarė jai žalą, pralaimėjimai rinkimuose. Ir ratas užsidaro.
Vikipedijos nuotr.