Kolageno baltymo fabrikas buvo perkeltas iš Kinijos provincijos Cangnan į 19 tūkstančių kilometrų nutolusį JAV miestą Su Sitį.
Įvykdyti projektą pasiryžo logistikos operatorius „Dachser“, kuris bendradarbiaudamas su bendrove „Gelita“ pervežė jai priklausančią gamyklą iš Azijos į Šiaurės Ameriką. Pažymėtina, kad kalbama apie kolageno baltymo gamyba užsiimančia bendrovę.
Iki šiol bendrovė vykdė veiklą Kinijos Cangnan provincijoje, o ją perkraustyti reikėjo į paskirties tašką, nutolusį 19 tūkstančių kilometrų – Su Sitį (JAV). Didžiausių, nedalomų elementų aukštis siekė daugiau nei 5 metrus aukščio ir 3,5 metrų pločio, o kai kurių iš jų svoris siekė net 25 t.
Sunkiausia užduoties dalimi buvo įveikti pirmąją trasos atkarpą, tai yra atlikti pervežimą automobilių keliais iš Cangnan į Vendžou uostą, nutolusį nuo pradinio taško 70 km. Standartinės detalaus galimų trasų paieškos procedūros metu paaiškėjo, kad egzistuoja rizika užstrigti „mirties taške“. Pasirodė, kad nėra kelio, kuriuo lengvai būtų galima pervežti aukštesnį nei 5 m aukščio krovinį.
Dėl nurodytos priežasties po derybų su klientu sutarta, kad transportuojant krovinį automobilių keliais didžiausios mašinų dalys turi būti vežamos šonu. Toks sprendimas padėjo 1,5 m sumažinti jų aukštį, todėl nebuvo viršytas maksimalus aukščio limitas.
Gavus valdžios pritarimą dėl pasirinktos trasos, atrodė, kad kelias į Vendžou uostą turėjo būti paprastas. Tačiau jau kelionės, kurios planuojama trukmė turėjo tęstis tris naktis, pradžioje, atsirado netikėta problema. Dėl atliekamų kelio darbų buvo užblokuotas pravažiavimas.
– Žinia apie kelių darbus mus pribloškė. Laimei, problemą pavyko greitai išspręsti, vis dėlto tai patvirtina, kad nepaisant to, kaip rūpestingai yra planuojami dideli projektai ir kaip rūpestingai jiems ruošiamasi, nepavyksta visiškai užkirsti kelią visiems netikėtumams – komentuoja Kelne įsikūrusios „Dachser Air & Sea Logistics“ bendrovės jūrų transporto padalinio vadovas Hansas-Ulrichas Bruggemannas.
Šiuo atveju problemų priežastimi tapo komunikacijos tarp vietos valdžios institucijų nebuvimas. Juk nepaisant to, kad trasa buvo oficialiai suderinta ir patvirtinta, realybėje ji visai nebuvo prieinama. Tokioje situacijoje svarbiausia buvo rasti efektyvų sprendimą. Prireikė pasitelkti buldozerius, kurių pagalba tapo įmanoma pravažiuoti pro darbų atlikimo teritoriją.
Toliau kelionė tęsėsi pagal planą: didžiulis krovinys buvo perkrautas į Vendžou uoste stovintį laivą, kuris nuvežė jį į 300 km atstumu esantį Šanchajų. Toliau krovinys vandens keliu beveik 18 tūkst. km buvo transportuojamas per Ramųjį vandenyną, Panamos kanalą ir Karibus, kol pateko į Naująjį Orleaną. Iš ten Misisipės ir Misūrio vandens kelių tinklu krovinys 1,2 tūkst. km transportuotas iki paskirties punkto – Su Sičio. Paskutinius 10 km iki „Gelita“ fabriko transportavimas buvo atliekamas automobiliais.
Nuotr.: Dasher