„Eurowag“ sudarytame Europos šalių pasirengimo elektrifikuoti sunkųjį transportą indekse dominuoja Skandinavijos ir turtingos Vakarų Europos šalys. Geriausiai pasirengusi – ekspertų nuomone – Norvegija. Toliau ant pakylos atsidūrė Nyderlandai ir Šveicarija. Į dešimtuką taip pat pateko Švedija, Vokietija, Danija, Austrija, Belgija, Italija ir Portugalija.
Indeksas grindžiamas kelių parametrų vertinimu:
- transporto priemonių įkrovimo punktų, įskaitant tuos, kurių galia didesnė nei 350 kW, skaičiumi;
- elektromobilių dalimi visame šalies automobilių parke;
- atitinkama elektra varomų sunkvežimių procentine dalimi tam tikroje šalyje;
- elektrifikavimo teisės aktais;
Kiekvieno parametro pažanga buvo vertinama kaip gera (gera), vidutinė (vidutinė) arba ribota (ribota).
Deja, Vidurio ir Rytų Europos regionas gerokai atsilieka pagal pasirengimą kelių transporto elektrifikavimui. Vengrijos pasirengimas čia įvertintas aukščiausiai (16 vieta). Antrajame dešimtuke atsidūrė Lietuva ir Slovakija, atitinkamai 19-oje ir 20-oje pozicijose. Lenkija užėmė 22-ąją vietą, atsilikdama tik nuo Čekijos.
Infrastruktūros problema
Viena iš pagrindinių sunkiojo transporto elektrifikavimo ES kliūčių – nepakankamas elektromobilių įkrovimo punktų skaičius. Kaip rašo „Eurowag“ ekspertai, šiandieninė infrastruktūros būklė neatitinka įmonių, norinčių į savo transporto priemonių parkus įtraukti daugiau elektrinių transporto priemonių, poreikių ir lūkesčių.
2022 m. Europoje buvo beveik pusė milijono viešai prieinamų elektromobilių įkroviklių. Beveik pusė jų yra trijose Vakarų Europos šalyse – Nyderlanduose (114 tūkst. stotelių), Vokietijoje (84 tūkst. ) ir Prancūzijoje (81 tūkst.). Vis dėlto, atsižvelgiant į krovininio transporto poreikius, didžioji dauguma šių punktų yra neefektyvūs.
„Elektrifikuojant sunkųjį transportą labai svarbus ne tik įkrovimo stotelių skaičius, bet ir jų galia bei kokybė. Pavyzdžiui, kad vairuotojas per įprastą privalomą 45 minučių pertrauką galėtų visiškai įkrauti vidutinės 400 kWh talpos elektrinio sunkvežimio akumuliatorių, įkrovimo stotelės galia turėtų būti 750 kW ar daugiau. Jei įkrovimo pajėgumas būtų mažesnis, elektrinių sunkvežimių įkrovimas kelyje reikštų didelį vėlavimą“, – pabrėžia Tomaszas Góralewiczius, „Eurowag Poland“ pardavimų kompetencijos vadovas.
Svarbus ne tik kiekis
Įkrovimo stotelių problema susijusi ne tik su jų skaičiumi Europoje. Ekspertai tvirtina, kad vien tik jų skaičiaus didinimas nepaspartins ir nepalengvins sunkiojo transporto elektrifikavimo.
Nors Europoje yra pusė milijono elektromobilių įkrovimo punktų, tų, kurių galia didesnė nei 350 kW, t. y. reikalinga greitam ir veiksmingam sunkvežimių akumuliatorių įkrovimui, yra tik 3 600. Jų pasiskirstymas Senajame žemyne taip pat labai netolygus – didžioji dauguma jų yra Beniliukso šalyse. Vidurio ir Rytų Europa yra balta dėmė.
Beje, šioje kategorijoje ne tik mūsų regionas yra smarkiai nepasirengęs masiniam sunkvežimių krovimui. Net Vokietija, Prancūzija ar Pirėnų pusiasalis, kurie gana gausiai aprūpinti mažiausios galios – iki 40 kW – įkrovimo punktais, negali pasigirti tankiu galingiausių įkroviklių tinklu.
„Eurowag“ nuotr.
Kol kas Europos mastu elektrinių transporto priemonių parkas yra gana ribotas. 2021 m. Senajame žemyne buvo užregistruota mažiau nei 1 tūkst. elektrinių sunkvežimių. Tuo metu tik 0,24 proc. visų ES sunkvežimių parko sudarė elektra varomos transporto priemonės. Nepaisant to, konsultacinės bendrovės „McKinsey“ skaičiavimais, 2025 m. jos sudarys 4 proc. visų ES įregistruotų sunkvežimių. Iki 2030 m. šis skaičius gali išaugti iki 37 proc.
„Eurowag“ apskaičiavo, kad tokia plėtra reikštų, jog 2025 m. reikės pastatyti iki 8 tūkst. didelės galios krovininių automobilių įkrovimo punktų. Iki 2030 m. šis skaičius jau siektų 20 tūkst. stotelių.
Elektra varomų sunkvežimių įkrovimo infrastruktūros kūrimas reikalauja didelių išlaidų. Remiantis „Eurowag“ pateiktais „McKinsey“ duomenimis, tokio punkto kaina siekia nuo 200 tūkst. iki 350 tūkst. eurų. Nepaisant šių didelių išlaidų, transporto priemonių gamintojai vis dažniau patys imasi kurti įkrovimo infrastruktūrą. Bendrovės „Daimler Truck“, „Traton“ ir „Volvo“ pareiškė, kad kartu kurs 1 700 stotelių tinklą, kuris joms turėtų kainuoti iki 500 mln. eurų.
Dar vienas „bet“
Tačiau iššūkiai ir problemos nesibaigia įkrovimo stotelių skaičiumi ir pačių įkroviklių galia. Svarbus klausimas yra ir pačių stotelių dydis bei patikimumas. Reikia atsižvelgti į tai, kad daugeliu atvejų sunkiasvorės krovininės transporto priemonės netelpa šalia degalinėse esančių įkrovimo punktų. Todėl įkrovimo punktų, kurie iš tikrųjų gali aptarnauti sunkiasvorį transportą, skaičius yra gerokai mažesnis nei anksčiau minėti 3 600. Tai reiškia, kad gali būti sunku pasiekti bet kokius ES tikslus, susijusius su išmetamųjų teršalų mažinimu ir nulinės taršos transporto skatinimu.
Be to, iki šiol nesukurta elektra varomiems sunkvežimiams skirtų įkrovimo stotelių duomenų bazė.
Tai dar ne viskas. Kitas probleminis veiksnys – patikimumo klausimas. Vežant krovinius laikas yra labai svarbus, o vėlavimas gali brangiai kainuoti (taip pat ir vežėjo reputacijai). Vežėjai negali sau leisti ilgesnių sustojimų pakrovimo stotyse. Todėl vietų rezervavimas iš anksto gali greitai tapti privalomu standartu.
„Shell“ ir „Deloitte“ 2021 m. atliktoje 150 transporto įmonių vadovų apklausoje paaiškėjo, kad net 80 proc. respondentų kaip pagrindinę kliūtį, trukdančią mažinti anglies dioksido išmetimą į aplinką, įvardijo nepakankamą galimybę įkrauti elektromobilius, nurodo „Eurowag“ ataskaitos autoriai.
Vežėjai nerizikuoja investuoti į transporto priemonę, jei nėra tikri, kad galės ją papildyti degalais arba įkrauti. Jo nuomone, transporto transformacija į nulinės taršos transportą neįvyks be didžiulių ir daugiamilijardinių investicijų.
Be to, sunkiasvorio transporto anglies dioksido išmetimo mažinimas yra būtinas siekiant dabartinių ES CO2 mažinimo tikslų. Šiuo metu kelių transportas išmeta 53 proc. pasaulio prekybos anglies dioksido, o vien sunkvežimiai išmeta 70 proc. viso Europos transporto išmetamo CO2 kiekio.
Elektrifikacijos atsilikimas rytinėje žemyno dalyje taip pat yra didelė ES transporto problema. Ši problema yra dar opesnė, nes Lenkijos vežėjai yra Europos kelių transporto lyderiai. Be to, jie vykdo didelę dalį kryžminės prekybos tarp Vakarų šalių. Be to, Rumunijos, Lietuvos ar Čekijos vežėjai taip pat vykdo nemažą dalį Europos tarptautinio krovinių vežimo ES viduje.