– Kokiame ekonomikos etape šiuo metu yra Vokietija?
– Vokietija šiuo metu yra lėtėjimo stadijoje. Ekonominė veikla vystosi lėčiau nei gamybos potencialas, o tai reiškia, kad mažėja ir gamybos pajėgumų naudojimas. Ir būtent tai mes laikome sulėtėjimu.
– Ar vokiečiai tapo Europos „ligoniais“? Gal tai per „stipri“ sąvoka?
– Ne, aš taip šito neapibūdinčiau. Šiuo metu situacija skiriasi nuo padėties XXI-ojo amžiaus pradžioje, kai pirmą kartą buvo panaudotas šis apibrėžimas. Tuomet darbo rinkoje turėjome rimtų problemų. Šiandien vėl turime struktūrinių problemų, bet labiau pramonės ir energetikos permainų srityje. Beje, nevadinčiau šiuolaikinės Vokietijos „sergančiu Europos žmogumi“.
– Per pastaruosius trejus metus ekonominės veiklos rezultatai žymiai ir sparčiai pablogėjo. Kokie praeities aplaidumai galėjo turėti tam įtakos?
– Apibrėžimas „aplaidumas“ siejasi su tam tikru kaltės jausmu. Pirmiausia, turėjome pandemiją, o po to – patyrėme didelį šoką dėl energijos kainų. Už šiuos įvykius negalima ieškoti tiesioginių kaltininkų būtent Vokietijoje. Kyla klausimas, ar galėjome reaguoti geriau? Žinoma, jau po to, kas įvyko, tampame išmintingesni. Taigi, šiuo kontekstu nesu linkęs kalbėti apie aplaidumą.
Mes susiduriame su rimtais ilgalaikio pobūdžio struktūriniais iššūkiais, kuriems iki šiol nesurasta protingų sprendimų. Tai yra daugiausia problemos susijusios su demografijos, socialinės ir demografinės apsaugos sistemų kūrimo, bei skaitmeninimo sritimis. Tarptautiniai reitingai rodo, kad deja, Vokietija, nėra pirmaujanti šalis, pavyzdžiui, skaitmeninimo srityje. Kitas klausimas – energetikos pertvarka.
Tiek visuomenėje, tiek įmonėse yra daug neaiškumų, kaip visa tai turėtų atrodyti. Tokią padėtį taip pat skatina aiškių idėjų trūkumas bei daugybės konfliktų veikiama ekonominė politika. Daugelyje sričių trūksta aiškumo dėl vidutinės trukmės ir ilgalaikių tikslų. Tai taip pat turi įtakos investiciniams sprendimams.
– Ar manote, kad valstybė yra per daug globėjiška?
– Atsižvelgiant į dabartinę demografinę raidą, ligšiolinės sistemos išlaikymas ilgainiui nepasitvirtins. Visuomenė sensta, o darbingo amžiaus žmonių skaičius mažėja. Tai reiškia, kad socialinės apsaugos sistemoms trūks vis daugiau iš mokesčių sukauptų lėšų. Tačiau tuo pat metu, dėl senstančios visuomenės pensijų kaupimo išlaidos didėja, todėl dabartinė sistema nėra stabili. Problemą galima išspręsti įvairiais būdais. Jei, piliečių nuomone, dabartinės socialinės išmokos yra per mažos, ateityje reikės gerokai padidinti įmokas. Tačiau aš negaliu pasakyti, ko dauguma žmonių norėtų.
– Demografija, skaitmeninimas, energetikos transformacija – tai didžiuliai iššūkiai. Ar pakanka paprastų struktūrinių reformų krizei įveikti?
– Mums reikia visiškai kitokio požiūrio. Svarbu yra tai, kad vėl pasitikėtume rinkos jėgomis, kadangi tinkamas rinkos ir ekonominis prisitaikymas padės rasti gerų sprendimų daugelyje sričių. Vokietijos politika, kurios siekia ne tik dabartinė vyriausybė, bet ir ankstesnės valdžios institucijos bei įvairių sąjungos šalių vyriausybės, nepasitiki ekonomikos ir rinkos koregavimo procesais.
Anglies dioksido išmetimo mažinimo tikslus būtų galima pasiekti daug veiksmingiau, jei būtų nustatyta didesnė CO2 kaina ir atitinkamai pakeistas piliečių elgesys, o ne vyriausybės įsikišimas beveik visais įmanomais aspektais. Vokietijos patiriamos sąnaudos dėl energetinės transformacijos yra be reikalo tokios didelės. Tai sukelia visuomenės nepasitenkinimą.
– Kokiu mastu išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslus galima pasiekti greičiau, esant didesnei CO2 kainai? Ar galėtumėte išsamiau paaiškinti?
– Padidėjus CO2 kainai, sumažėtų išmetamo CO2 kiekis ten, kur galima būtų išvengti tam tikrų išlaidų. Tačiau vyriausybė svarsto, kas ir kada turėtų pakeisti šildymo sistemą. Toks požiūris nėra efektyvus. Tokio tipo sprendimus derėtų palikti piliečiams, nustatant dujų, naftos ir kito iškastinio kuro kainų kelią. Tada žmonės, turintys didelį suvartojimą ir seną šildymo sistemą, patys suprastų ir įsitikintų, jog pakeisti šildymą būtų pigiau. Šį metodą galima taikyti bet kuriam pramonės sektoriui.
Kita vertus, Vokietijos vyriausybė bando per daug išsamiai nustatyti sritis, kuriose
reikėtų imtis kažkokių veiksmų, ir, be to, nustatyti laiką, kada tai turėtų būti įvykdyta. Šis metodas nėra veiksmingas, nes reikalauja daug biurokratijos. Ir tai, pirma: kainuoja, o antra: yra mažai tikėtina, jog biurokratija leistų nustatyti veiksmingą mažinimo kelią.
– Vokietijos ekonomikos modelis yra vis dar pagrįstas dinamiška pramone, vis dar yra santykinai orientuotas į užsienio prekybą ir labai priklauso nuo iškastinio kuro. Ar Vokietija privalo dabar surasti visiškai naujus egzistavimo būdus?
– Ne itin mėgstu frazę „ekonominis modelis“. Kiekviena įmonė sugeba įvertinti rinką, kurioje ji veikia, ir atitinkamai surasti savo vietą. Politikos uždavinys yra sukurti tam prasmingą pagrindą. Tarptautinė priklausomybė yra esminis klausimas, ir aš patarčiau atsisakyti tarptautinio darbo pasidalijimo naudos. Priklausomybės gali būti sumažintos diversifikuojant, nesugrūdus jų visų į vieną maišą. Kinijos priklausomybė nuo žaliavų yra geriausias to pavyzdys.
Taip pat plačiai diskutuojama lustų gamybos tema. Deja, mes nesugebėsime pasiekti tokio savarankiškumo, kad patys galėtume gaminti viską, ką norime vartoti Vokietijoje. Toks požiūris drastiškai sumažintų klestėjimą. Daug daugiau naudos gali suteikti veiksmai, kurių tikslas yra tai, kad tarptautinis darbo pasidalijimas ir toliau veiktų nepriekaištingai.
– Galbūt turėtumėte atverti naujas pardavimo rinkas? Kas trečias automobilis iš Vokietijos parduodamas būtent Kinijoje.
– Kiekviena įmonė turėtų tai padaryti savaime. Ir tikiu, kad taip ir daro. Tačiau neįmanoma kurti įspūdžio, kad būtent politikai perima šią užduotį ir kad egzistuoja kažkokia apsauga, dėl kurios pelnas perduodamas įmonėms, o nuostoliai – mokesčių mokėtojui. Toks dalykas neturi teisės įvykti.
Tačiau Vokietijos dujų pramonė iš dalies sugebėjo tai padaryti kainų šoko metu. Ji užsitikrino valstybės paramą, kadangi skleidė labai juodus scenarijus. Tačiau net ir stokojant rusiškų dujų, padėtis dar nebuvo tokia dramatiška, kaip buvo tikėtasi, o energijos kainos vėl sumažėjo.
Galų gale, kiekvienos įmonės užduotis yra sukurti tokį verslo modelį, kuris ilgalaikėje perspektyvoje bus konkurencingas tarptautinėse rinkose. Politikai negali to padaryti už įmones.
– Taigi, gal ekonomikai reikia naujo sektoriaus, kuris šiuo atveju pakeistų automobilių pramonę?
– O tai kuris toks ekonomikos sektorius galėtų būti…
– Pavyzdžiui, paslaugų sektorius.
– Jei tai įvyktų dėl rinkos procesų, tai gerai. Tačiau neaišku, ar strateginė pramonės politika šiuo atveju būtų geras sprendimas. Rinkos gali tą padaryti žymiai geriau. Šiandien mes dar nežinome, kurios ekonomiką varančiosios technologijos dominuos po 10, 15 ar 20 metų. Šiandien šis klausimas yra visiškai atviras. Mes taip pat nežinome, kokie nauji sprendimai bus iki to laiko sukurti. Galiausiai, mums reikia išmintingos socialinės sistemos, kuri padėtų tam tikriems, nukentėjusiems dėl struktūrinių pokyčių asmenims, jei jie negalės toliau dirbti savo profesijoje. Tačiau perspektyva, kurioje būtent valstybė apibrėžtų sritis, kuriose ekonomika turėtų būti aktyvi, o kuriose – ne, nebūtų pats geriausias variantas.
– Tačiau automobilių pramonę smarkiai subsidijuoja valstybė. Daugiau nei kitus sektorius.
– Vyriausybė rengia pramonės strategiją tam tikroms pramonės šakoms remti. Tačiau manau, kad tai yra klaida. Politikai privalėtų vykdyti vietos politiką ir užtikrinti tinkamas sąlygas visoms įmonėms.
Tai prasideda nuo jau minėtų veiksnių, tokių kaip nuspėjamas energijos tiekimas, skaitmeninimas, gera švietimo sistema ir tinkama transporto infrastruktūra. Visa tai yra labai svarbios viešosios užduotys. Mano nuomone, blogas sumanymas yra leisti politikams spręsti, kurie sektoriai turėtų būti subsidijuojami, o kurie ne.
– Ar Vokietija vis dar yra perspektyvi gamybos vieta? Efektyvusis mokesčio tarifas yra 28 proc., gerokai didesnis už ES vidurkį. Ar tikrai įmonės masiškai palieka Vokietiją?
– Duomenys to nerodo. Investicijos Vokietijoje, atsižvelgiant į ekonominę padėtį, yra gana stabilios. Pastaruoju metu privatus vartojimas buvo veiksnys, kuris pagal sąnaudas, apsunkino bendrojo vidaus produkto plėtrą. Tačiau tai nėra tai, kas kelia ypatingą rūpestį.
Žinoma, tai nereiškia, jog viskas vyksta puikiai, bet neturėtume būti ir pernelyg pesimistiški. Vokietija vis dar yra patraukli vieta. Šios šalies švietimo sistema nėra tobula, tačiau ji vis dar yra gera, o infrastruktūra yra pakankama, net jei ją galima patobulinti. Taip pat matome, kad įmonės ryžtasi kurti naujus filialus. Tai dar ne tas laikas, kuomet jau reikėtų pranašauti „mirtį“.
– Ką ekonomikos silpnėjimas reiškia Vokietijos prekybos partneriams Europoje, pavyzdžiui, Lenkijai, ar Prancūzijai?
– Jei Vokietijos ekonomika silpnėja, iš šių šalių mažėja importas. Tačiau prekybos įsipareigojimų intensyvumas Europos Sąjungoje yra didelis. Poveikis bus juntamas, bet aš negaliu jo tiksliai apibrėžti.
– Kaip manote, kaip šiuo metu formuojamos prognozės ateinantiems metams? Kaip vystysis ekonominė situacija?
– Manome, kad Vokietijos ekonomika atsigaus metų bėgyje. Tačiau vis tiek, mes tikimės labai mažo vidutinio augimo tempo. Atsigavimas vyksta dėl realių pajamų plėtros. Praėjusiais metais, bet ir metais anksčiau, pastebėjome realių namų ūkių pajamų sumažėjimą, kuris susilpnino privatų vartojimą. Dabar stebime jų stabilizavimąsi. Taip yra dėl to, kad eksporto ir importo kainų santykis, t. y. terms of trade sąlygos, vėl pagerėjo. Be to, daugelyje sričių buvo sudarytos kolektyvinės sutartys, kurios lėmė namų ūkiams tam tikrą išlyginimą.
Apskritai, realiosios disponuojamosios pajamos vėl didės, o tai stabilizuos bendrą ekonominę paklausą. Taip pat pasiekėme palūkanų normų kėlimo ciklo pabaigą. Ekonomikos silpnumas palūkanoms jautriuose sektoriuose, pavyzdžiui, statybos pramonėje, taip pat atsiranda dėl jų augimo. Tai lemia paklausos sumažėjimą ir tikimės, kad metų bėgyje palūkanų normos vėl bus sumažintos.