Lapkričio pabaigoje Europos Komisija paskelbė paaiškinimus dėl Mobilumo paketo įgyvendinimo. Jų tikslas – padėti vežėjams ir valstybių narių valdžios institucijoms teisingai įgyvendinti naujus teisės aktus. Paaiškinimai susiję, be kita ko, su nuostatų dėl privalomo grįžimo į bazę taikymu ir vairuotojų reguliaraus kassavaitinio poilsio už transporto priemonės kabinos ribų dokumentavimu.
Europos Komisija paskelbė pirmąjį „klausimų ir atsakymų“ rinkinį apie tam tikrų socialinių nuostatų įgyvendinimą pagal Mobilumo paketą. Jis apima skubiausius krovinių vežimo sektoriaus iškeltus nuostatų įgyvendinimo klausimus. Kalbame čia apie reglamentus, kurie įsigaliojo šių metų rugpjūčio 20 d.
„Šie paaiškinimai padės operatoriams ir valstybių narių valdžios institucijoms teisingai įgyvendinti naujas taisykles. Sektoriui turi būti aišku, kaip laikytis naujų taisyklių skirtingose situacijose, o teisėsaugos institucijos turi vienodai suprasti taikytinas nuostatas, kad užtikrintų atitiktį” – pasakė Adina Vălean, už transportą atsakinga ES komisarė.
Privalomas vairuotojo grįžimas į bazę
Kaip aiškina Briuselis, privalomojo vairuotojo grįžimo į operacinį centrą (vadinamąją bazę) arba vairuotojo gyvenamąją vietą, daugiausia kas 4 savaites, tikslas yra gerinti vairuotojų darbo sąlygas kelių transporto srityje. Tokiu būdu EK nori, kad būtų išvengta itin ilgų laikotarpių, kuriuos sunkvežimio vairuotojas praleidžia kelyje.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, nuo šių metų rugpjūčio 20 d., transporto įmonė privalo organizuoti vairuotojų darbą tokiu būdu, kad jie galėtų grįžti (į bazę ar namus) bet kuriuo trijų ar keturių savaičių iš eilės laikotarpiu (priklausomai nuo to, ar vairuotojas turėjo du iš eilės sutrumpintus savaitės poilsio laikotarpius).
Kaip aiškina EK, vairuotojai gali pasirinkti, kur praleis poilsio laiką – jie turi pasirinkti vieną iš dviejų darbdavio siūlomų variantų. Tai reiškia, kad darbdavys negali įpareigoti sunkvežimio vairuotojo, kad jis pasirinktų darbdavio būstinę kaip grįžimo vietą.
Tačiau kyla klausimas, o kas, jei vairuotojas nepasirinks tarp šių dviejų galimybių? Tokiu atveju darbdavys gali pats pasirinkti, atsižvelgiant į tai, kurią vietą laiko patogesne – skaitome Europos Komisijos paaiškinimuose. Tokiu atveju pakankamu įrodymu gali būti kvietimas (pvz., el. paštu), skirtas vairuotojui, kad pasirinktų vietą, kurioje nori ilsėtis, ir kad vežėjas negavo atsakymo.
Kaip toliau skaitome Europos Komisijos paaiškinimuose, vairuotojas gali pasirinkti poilsio vietą, tačiau nėra galimybės atleisti darbdavį nuo pareigos organizuoti darbą, kuris leistų reguliariai grįžti į „bazę”. Ši pareiga tenka vežėjui, nepriklausomai nuo vairuotojo deklaracijos. Be to, vairuotojo pasirašytas pareiškimas ar kitas dokumentas (pvz., kaip darbo sutarties dalis) arba susijęs su jo teise atsisakyti minėto pasirinkimo, negali atleisti darbdavį nuo pareigos pasiūlyti realią galimybę grįžti arba nuo pareigos tinkamai organizuoti darbą.
Apibendrinant, darbdavys privalo vairuotojui pasiūlyti galimybę grįžti į savo gyvenamąją vietą arba į įmonės operacinį centrą šalyje, kurioje vairuotojas paprastai gyvena, tinkamai organizuodamas darbą. Kalbant apie konkrečią poilsio vietą, nei darbdavys, nei vairuotojas neprivalo saugoti jokių konkrečių įrodymų – priduria EK.
Briuselis paaiškina „Paketo“ taisykles lenkų vairuotojo, gyvenančio Slovakijoje, pavyzdžiu, kuris dirba Lenkijoje įsikūrusioje įmonėje, vykdančioje pervežimus tarp Prancūzijos ir Ispanijos.
Europos Komisijos teigimu, darbdavys turi pasiūlyti tokiam darbuotojui pasirinkimą ir atitinkamai organizuoti darbą, kad vairuotojas galėtų reguliariai grįžti arba į savo gyvenamąją vietą (Slovakija), arba į įmonės operacinį centrą (Lenkija). Tačiau vairuotojas gali pranešti darbdaviui apie savo sprendimą padaryti pertrauką kitoje vietoje, pvz., atostogos Italijos pietuose. Po pertraukos vairuotojas važiuos tiesiai iš poilsio vietos Italijoje į vietą, kurioje vėl pradės dirbti (Ispanija ar Prancūzija) – aiškina EK.
Kaip dokumentais patvirtinti grįžimą į bazę?
Komisija taip pat atsako į klausimą, kaip vežėjas gali įrodyti, kad jis organizavo darbą taip, kad vairuotojas turėjo galimybę grįžti į vadinamąją bazę. Šiam tikslui transporto įmonės gali panaudoti:
– tachografo įrašus,
– vairuotojų grafikus,
– arba kitus dokumentus (tokius kaip pvz., bilietai, ar kiti kelionės įrodymai).
Tokius dokumentus vežėjas privalo saugoti ir pateikti kontrolės įstaigų prašymu.
Kaip nurodo EK, neturėtų būti reikalaujama, kad vairuotojas turėtų tokius dokumentus, nei dokumentus, susijusius su reguliaraus kassavaitinio ar ilgesnio poilsio vieta.
Kas turi padengti privalomo grįžimo išlaidas?
Savo gairėse Europos Komisija taip pat nagrinėja vairuotojo grįžimo į įmonės operacinį centrą arba gyvenamąją vietą išlaidų klausimą. „Jei vairuotojas baigia savo darbo laiką viename iš dviejų pasirinktų grįžimo vietų ar netoli vienos iš šių vietų, darbdavys nedengia jokių papildomų kelionės išlaidų” – skaitome.
Tuo atveju, jei vairuotojas baigia darbą prieš grįždamas į bazę toli nuo pasirinktos vietos, tada vežėjas yra atsakingas už kelionės atgal organizavimą ir finansavimą.
Jei savo ruožtu vairuotojas nepasinaudos darbdavio organizuojamu grįžimo variantu ir nuspręs praleisti poilsio laiką kitoje vietoje, jis pats turės padengti visas kelionės į ir iš tos vietos išlaidas. Kaip pabrėžė Europos Komisija, tos pačios taisyklės taikomos vairuotojams, gyvenantiems trečiojoje šalyje ir įdarbintiems ES įsikūrusioje įmonėje (tai yra, pvz., ukrainiečiai, dirbantys pas vežėją iš ES šalies).
O kaip dėl vairuotojų, kurie vykdo ekonominę veiklą?
Europos Komisija taip pat paaiškina, kaip vairuotojas dirbantis savo sąskaita gali įrodyti, kad įvykdė pareigą grįžti į savo gyvenamąją vietą arba į įmonės operacinį centrą.
Iš esmės Reglamento (EB) Nr. 561/2006 8 straipsnio 8a dalis įpareigojanti vairuotojus grįžti į bazę taikoma tik įdarbintiems vairuotojams. Taigi straipsnis neapima vairuotojų dirbančių „savo sąskaita”. Tačiau asmuo, kuris buvo tik deklaruotas, kad vykdo nuosavą verslą, bet kurio padėtis atitinka darbo santykių su kitu asmeniu sąlygas (fizinis ar juridinis asmuo), turėtų būti laikomas pagal darbo sutartį dirbančiu asmeniu, kuriam taikomos pirmiau minėtos nuostatos.
Reguliaraus kassavaitinio poilsio laikotarpis
Europos Komisija taip pat aptarė draudimą susijusi su poilsiu transporto priemonėje, kuris galioja nuo šių metų rugpjūčio. Pagal Mobilumo paketo nuostatas reguliarus kassavaitinis poilsis, trunkantis mažiausiai 45 valandas, turi būti praleistas „draugiškoje, lyčiai pritaikytoje apgyvendinimo įstaigoje, su tinkama vieta miegui ir sanitarinėmis patalpomis“.
Kaip turėtų atrodyti tokia vieta? Mobilumo pakete nėra apibrėžimo ar kriterijų sąrašo, tačiau turi būti suteikta tinkama vieta miegui ir sanitarinės patalpos, o taip pat turi būti užtikrinta „pakankamai privatumo”. Šiuos reikalavimus gali patenkinti viešbutis, nuomojamas butas, motelis, taip pat privatus namas.
Komisija taip pat atsako į klausimą, kokius dokumentus vairuotojas turėtų pateikti patikrinimo metu, kad įrodytų, kad jis nepraleido reguliaraus kassavaitinio poilsio sunkvežimyje.
Pagal Reglamento (ES) Nr. 165/2014 34 straipsnio 3 dalį, valstybės narės nereikalauja iš vairuotojų jokių dokumentų, patvirtinančių vairuotojų vykdomą veiklą ne transporto priemonėje. Tai taikoma taip pat reguliaraus kassavaitinio poilsio už sunkvežimio kabinos atvejui. Todėl teisėsaugos institucijos negali reikalauti, kad vairuotojai pateiktų dokumentus įrodančius, kad jie prieš patikrinimą kelyje praleido savo kassavaitinį poilsį ne sunkvežimyje. Todėl, vairuotojams ar darbdaviams gali būti skiriama bauda tik už draudimo praleisti reguliarų savaitinį poilsį (arba ilgesnis nei 45 valandų poilsio laikotarpis kaip kompensaciją ) transporto priemonėje pažeidimą, kai vairuotojas yra užklumpamas darant tą pažeidimą. Taigi per 45 valandų pertrauką sunkvežimyje.
Trans.INFO nuotr.
