Viena sudėtingiausių užduočių mokymų pradžioje – sunkvežimio ir sąstato gabaritų suvokimas. Lengvojo automobilio vairuotojui įprastas transporto priemonės ilgis, plotis ir posūkio trajektorija, o iš to išplaukiantis matomumas, apžvalgos laukai ir kita čia tampa nebegaliojantys. Mokiniai dažnai pervertina sunkvežimio manevringumą ir nepakankamai įvertina jo ilgį bei plotį.
Praktinių pamokų metu didelis dėmesys skiriamas tinkamai transporto priemonės padėčiai kelyje prieš manevrą ir po jo. Tai ypač svarbu atliekant posūkius sankryžose, žieduose ar siaurose miesto gatvėse, kur neretai tenka laikinai „ištempti“ gabaritus į gretimą ar net priešpriešinę eismo juostą. Netinkama padėtis čia tiesiogiai didina eismo įvykio riziką.
Stabilumas ir masė – kitas fizikos dėsnių lygmuo
Sunkvežimių „paslankumas“ kelyje yra mažesnis nei lengvųjų automobilių, ypač važiuojant tuščiu sąstatu ar atliekant staigius manevrus. Keliolikos ar keliasdešimties tonų masė lemia ilgesnį stabdymo kelią ir automobilio lėtesnę reakciją į vairo judesius. Todėl vairuojant sunkiasvorę transporto priemonę būtina vengti staigių judesių, kurie lengvajame automobilyje atrodytų visiškai įprasti.
„Norime pabrėžti, kad sunkvežimio vairavimas – tai dar įžvalgesnis vairavimas „į priekį“, kai situacijos numatomos ir sprendimai priimami iš anksto. Staigus stabdymas, skubus persirikiavimas ar vėlyvas posūkio pradėjimas čia dažnai baigiasi kritinėmis situacijomis“ – teigia Stanislavas Černauskas, Vairavimo mokytojų gildijos narys, „ARV-Auto“ C ir CE kategorijų instruktorius.
Aklosios zonos – nuolatinė rizika
Dar vienas reikšmingas skirtumas – ribotas matomumas. Sunkvežimiuose aklosios zonos yra gerokai didesnės nei lengvuosiuose automobiliuose. Vien tik veidrodžių stebėjimo nepakanka – vairuotojas turi nuolat vertinti bendrą situaciją per priekinį stiklą, šoninius langus, sekti eismo dalyvių elgseną.
Instruktorius primena, kad ypač tai svarbu persirikiuojant ar manevruojant intensyviame eisme, kur lengvųjų automobilių vairuotojai dažnai neįvertina sunkvežimio stabdymo galimybių ir aklųjų zonų.
Važiavimas atbulomis – didžiausias iššūkis CE kategorijoje
Besimokantiems vairuoti sunkvežimį su priekaba ar puspriekabe didžiausias iššūkis paprastai būna važiavimas atbulomis. Pradedantiesiems sunku suvokti tikrąjį sąstato ilgį, o vaizdas veidrodžiuose iškreipia realybę– objektai atrodo toliau, nei yra iš tikrųjų.
Papildomą sunkumą kelia ir pati vairavimo logika: norint nukreipti priekabą viena kryptimi, vairą tenka sukti į priešingą pusę. Tai reikalauja laiko, praktikos ir kantrybės. Todėl būsimiems CE kategorijos vairuotojams nuolat kartojama: parkuojantis ar manevruojant ankštose vietose nėra gėda išlipti ir apsižvalgyti. Priešingai – tai profesionalaus vairuotojo požymis.
Pakanka pamokų, bet papildoma praktika – privalumas
„Nepaisant visų išvardytų sunkumų, C ir CE kategorijų įgijimui pakanka vairavimo mokyklose numatytų pamokų. Mokymo programos sudarytos taip, kad mokinys įgytų bazinius, saugiam vairavimui būtinus įgūdžius“ – dalinasi Vairavimo mokytojų gildijos vadovas Mindaugas Vilkickas.
M.Vilkickas teigia, kad praktika rodo, kad papildomos pamokos dažnai tampa labai naudinga investicija. Jos leidžia sustiprinti silpnesnes vietas, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ir pasiruošti realioms darbo sąlygoms, kurios gerokai skiriasi nuo egzaminų maršrutų.
Sunkvežimio vairavimas – tai ne tik didesnė transporto priemonė, bet ir didesnė atsakomybė. Perėjimas nuo B kategorijos prie C ar CE reikalauja ne tik techninių įgūdžių, bet ir kitokio mąstymo, kantrybės bei pagarbos fizikos dėsniams. Tie, kurie tai supranta mokymų metu, vėliau kelyje tampa saugesniais ir profesionalesniais vilkikų vairuotojais.
