TransInfo

AdobeStock/TTstudio nuotr.

Neaiškumai dėl sunkvežimių grįžimo – kada vairuotojas turi grįžti į „kitą pasirinktą vietą“?

Mobilumo paketo direktyvos nuostatos dėl „vairuotojo grįžimo kas keturias savaites į savo gyvenamąją vietą ar į įmonės veiklos bazę“ įgyvendinimo realija ir praktika kontrolės kelyje kontekste.

Vidutinis skaitymo laikas 3 minutės

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 561/2006 8 straipsnio 8a dalimi, vairuotojas į vežėjo registracijos šalį arba į savo gyvenamąją vietą privalo grįžti per keturias savaites ir pasinaudoti bent vienu normaliu kassavaitinio poilsio laikotarpiu. Šis gali būti ilgesnis, jei jam reikia pasinaudoti normaliu kassavaitiniu poilsiu ar jis turi kompensaciją už sutrumpintą kassavaitinio poilsio laikotarpį.

Ši reglamento nuostata įneša nemažai sumaišties organizuojant transporto veiklą ir iki šiol kelia daug klausimų: kur vairuotojas turi grįžti? Ar gali poilsį praleisti pasirinktoje vietoje? Ar galima ir kokiais dokumentais pagrįsti vairuotojo atsisakymą grįžti?

Transporto įmonėms dažnai sudėtinga paisyti šio reikalavimo ne tik dėl finansinių resursų, bet ir dėl vairuotojų gyvenamosios vietos lokacijos. Didžioji dalis transporto įmonių vairuotojų yra trečiųjų šalių piliečiai, kurie atvažiuoja į Lietuvą užsidirbti ir nenori grįžti į savo gyvenamąją ar įmonės veiklos registracijos vietą. Kai kuriems, pavyzdžiui, Ukrainos piliečiams, net nėra kur grįžti. Taigi kokia šio reikalavimo laikymosi reguliavimo praktika ir ar yra išeitis iš padėties?

Pagrindinis kontrolės kelyje rezultatus veikiantis rodiklis yra vairuotojų sąmoningumas laikytis reglamentų. Jei vairuotojas negali paaiškinti kontrolės pareigūnams situacijos, valdžios institucijos pripažįsta / įtaria šio reikalavimo nesilaikymo riziką. 

Prancūzijos valdininkai tikisi, kad vairuotojai, atsisakantys grįžti po keturių savaičių, patys pateiks dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę, ir paaiškins padėtį. Nors teisės aktai nurodo, kad kontrolės pareigūnai neturėtų iš vairuotojo reikalauti jo grįžimą / negrįžimą patvirtinančių dokumentų, deja, kontrolės praktika šiandien veikia transporto įmonių nenaudai. Jei nėra dokumentų, liudijančių, kad įmonė organizavo vairuotojų grįžimą, nedelsiant fiksuojamas pažeidimas, skiriama bauda, pagrindžiant tuo, kad įmonė turi teisę pateikti apeliaciją, o vairuotojas paleidžiamas tik sumokėjus baudą. 

Kad būtų išvengta susiklosčiusios neteisingos kontrolės vykdymo praktikos, Europos institucijos rekomenduoja pranešti apie visus neteisėtus kontrolės veiksmus tiesiogiai SOLVIT centrui, siekiant padidinti tokių atvejų žinomumą bei paspartinti esamų problemų sprendimą.

Pasikartojantys atvejai, kai vairuotojai atsisako sugrįžti, kontrolės pareigūnams sukuria įspūdį, kad apskritai negrįžtama. Vokietijos valdžios institucijos pradėjo skirti baudas už poilsį kabinoje ne tik įmonei, bet ir vairuotojui. Svarbu paminėti, kad komandiruotės trukmė neturėtų būti ilgesnė nei aštuonios savaitės, nes pagal naujausią kontrolės praktiką, jei vairuotojas negrįžo ne tik prieš keturias, bet ir prieš aštuonias savaites, tai jau prilyginama susitarimui su vairuotoju dėl negrįžimo (vertina pagal sunkvežimio tachografo duomenų informaciją). Tokie atvejai netoleruojami ir teisminėje praktikoje, nebent negrįžimas nebuvo susijęs su sunkvežimio sugrąžinimu.

Kaip pasiruošti įmonei siekiant suvaldyti galimų baudų riziką kontrolės metu?

Pirmiausia darbdavio pareiga leisti reguliariai grįžti vairuotojui yra organizacinio pobūdžio, todėl įmonei svarbiausia dokumentaliai fiksuoti vairuotojo grąžinimo procedūrą, kad kontrolės metu būtų akivaizdu, jog įmonė tinkamai organizuoja vairuotojo grįžimą po keturių savaičių…

 

Tai tik straipsnio dalis. Visą tekstą galite perskaityti Žurnalo transporto vadovams numeryje. Spustelėkite žemiau esantį paveikslėlį ir atidarykite žurnalą

zurnalas

Paantraštės