„AdobeStock“ / iliustracinė nuotrauka

Elektriniai sunkvežimiai Europoje: laukia didžiulis iššūkis elektros tinklams

Vidutinis skaitymo laikas 10 minutės

Iki 2045 m. Europoje elektriniams sunkvežimiams įkrauti kasmet gali prireikti apie 200 TWh elektros energijos. Tačiau svarbiausias iššūkis bus ne vien augantis jos poreikis. Naujas „Fraunhofer ISI“ ir Tarptautinės švaraus transporto tarybos (ICCT) tyrimas rodo, kad didžioji dalis įkrovimo paklausos susitelks nedaugelyje transporto ir logistikos centrų. Todėl tolesnę sunkvežimių elektrifikaciją gali lemti tai, ar elektros tinklai ir įkrovimo infrastruktūra bus laiku parengti būtent šiose vietose.

Už šio teksto stovi žmogus - ne dirbtinis intelektas. Tai medžiaga, visiškai parengta redaktoriaus, pasitelkus jo žinias ir patirtį.

Svarbiausia trumpai:

  • Pagal vidutinės elektrifikacijos scenarijų Europoje elektriniams sunkvežimiams įkrauti kasmet reikėtų apie 100 TWh elektros energijos 2035 m. ir 200 TWh 2045 m.
  • Daugumoje Europos šalių daugiau kaip 70–80 proc. įkrovimui reikalingos energijos būtų suvartojama transporto įmonių bazėse.
  • Prognozuojama, kad vos 10 proc. teritorijų teks 60–90 proc. viso elektrinių sunkvežimių įkrovimo poreikio.
  • Didžiausios paklausos vietose momentinė įkrovimo galia gali siekti 20–50 MW, todėl reikės stiprinti vietinius elektros tinklus.
  • Elektrifikacijos tempas priklausys nuo ekonominių sąlygų, kelių mokesčių, energijos kainų ir reguliavimo priemonių.

2026 m. rugsėjį paskelbtoje „Fraunhofer ISI“ ir ICCT ataskaitoje nagrinėjama, kaip iki 2045 m. keisis elektrinių sunkvežimių įkrovimo poreikis Europoje.

Tyrėjai vertino ne tik bendrą elektros energijos kiekį, bet ir konkrečias vietas bei paros laiką, kada sunkvežimiams reikės įkrovimo infrastruktūros.

Analizė apima visas 27 Europos Sąjungos valstybes, taip pat Jungtinę Karalystę, Norvegiją ir Šveicariją.

Pagrindinė išvada – elektrinių sunkvežimių įkrovimo paklausa Europoje pasiskirstys labai netolygiai. Ji daugiausia telksis pagrindiniuose krovinių vežimo koridoriuose, pramonės rajonuose ir logistikos centruose.

Todėl vien bendro įkrovimo stotelių skaičiaus didinimo nepakaks. Infrastruktūrą reikės plėtoti ten, kur numatoma didžiausia paklausa ir kur elektros tinklai galės užtikrinti reikiamą galią.

Prognozuojamas metinis energijos poreikis elektriniams sunkvežimiams įkrauti Europoje iki 2045 m. Šaltinis: „Fraunhofer ISI“ ir ICCT ataskaita.

Vos 10 proc. teritorijų teks didžioji dalis įkrovimo poreikio

Tyrėjai sukūrė modelį „VESUVIO“, leidžiantį prognozuoti elektrinių sunkvežimių elektros energijos poreikį skirtinguose Europos regionuose.

Analizuojama teritorija suskirstyta į geografines zonas, kurių matmenys apytiksliai siekia 17 × 20 km. Kiekvienai jų apskaičiuotas tikėtinas įkrovimo poreikis, atsižvelgiant į sunkvežimių eksploatacijos pobūdį, maršrutus ir įkrovimo strategijas.

Tyrimo rezultatai rodo, kad daugelyje Europos valstybių vos 10 proc. teritorijų bus sutelkta 60–90 proc. viso sunkvežimių įkrovimui reikalingo elektros energijos kiekio.

Dar didesnė koncentracija matoma analizuojant didžiausios paklausos vietas. Kai kuriose šalyse vos 1 proc. teritorijų gali tekti maždaug ketvirtadalis ar net trečdalis viso įkrovimo poreikio.

Tai reiškia, kad investicijų į įkrovimo infrastruktūrą efektyvumas labai priklausys nuo tinkamai pasirinktų vietų. Pavyzdžiui, ten, kur susitelkusios didelės transporto įmonių bazės, paskirstymo centrai ir intensyvus krovinių eismas, elektros poreikis gali didėti gerokai sparčiau nei aplinkiniuose regionuose.

Nedaug teritorijų sudarys didžiąją dalį sunkvežimiams įkrauti reikalingo energijos kiekio. 2035 m. prognozė. Šaltinis: „Fraunhofer ISI“ ir ICCT ataskaita.

Daugiausia sunkvežimių bus įkraunama transporto bazėse

Viena svarbiausių tyrimo išvadų – elektrinių sunkvežimių įkrovimo sistemoje dominuos transporto įmonių bazės. Visose analizuotose šalyse ir scenarijuose didžiausia elektros energijos poreikio dalis tenka būtent šiam įkrovimo būdui. Daugumoje valstybių ji viršija 70–80 proc.

Tai pirmiausia susiję su regioninius vežimus vykdančiais sunkvežimiais, kurie reguliariai grįžta į savo bazes. Tokias transporto priemones galima įkrauti po darbo dienos, dažniausiai vakare arba naktį, kai jos ilgesnį laiką nenaudojamos.

Net ir tolimųjų reisų transporte dalis įkrovimo poreikio bus patenkinama įmonių bazėse – prieš reisą arba jam pasibaigus. Vis dėlto viešoji įkrovimo infrastruktūra išliks būtina tolimųjų reisų sunkvežimiams, ypač pagrindiniuose tarptautiniuose transporto koridoriuose.

Kai kuriose mažesnėse valstybėse, per kurias vyksta intensyvus tranzitinis transportas, viešasis įkrovimas kelionės metu gali sudaryti 30–50 proc. bendro elektros energijos poreikio. Tai rodo, kad skirtingoms šalims reikės nevienodų infrastruktūros plėtros strategijų.

Elektros paklausa skirsis ir skirtingu paros metu

Įkrovimo poreikis priklausys ne tik nuo transporto priemonių skaičiaus, bet ir nuo jų darbo grafiko. Regioninius vežimus vykdantys sunkvežimiai dažniausiai bus įkraunami vakare ir naktį, kai grįš į transporto bazes.

Tuo metu viešosiose įkrovimo stotelėse, ypač pagrindiniuose transporto koridoriuose, didesnė paklausa prognozuojama apie vidurdienį, kai tolimųjų reisų vairuotojai daro pertraukas.

Svarbi bus ir akumuliatorių talpa. Didesnės talpos akumuliatoriai gali sumažinti papildomo įkrovimo dienos metu poreikį ir suteikti daugiau lankstumo planuojant elektros vartojimą. Tai leidžia tolygiau paskirstyti įkrovimo apkrovas ir mažinti didžiausią momentinį elektros galios poreikį.

Prognozuojamo energijos poreikio elektriniams sunkvežimiams įkrauti Europoje žemėlapis 2035 m. Šaltinis: „Fraunhofer ISI“ ir ICCT ataskaita.

Iki 2045 m. elektros poreikis gali pasiekti 200 TWh

Vidutinės elektrifikacijos scenarijuje, kuriame numatytos palankesnės reguliavimo sąlygos, elektrinių sunkvežimių įkrovimui Europoje kasmet reikėtų apie 100 TWh 2035 m. Iki 2045 m. šis poreikis galėtų padvigubėti ir pasiekti maždaug 200 TWh.

Didžiausias elektros energijos poreikis prognozuojamas Vokietijoje. Tarp kitų didžiausių rinkų būtų Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Italija. Svarbią vietą užimtų ir Lenkija. Tyrimo prognozėmis, pagal elektriniams sunkvežimiams įkrauti reikalingą energijos kiekį ji iš aštuntos vietos Europoje 2035 m. pakiltų į šeštą 2045 m.

Tačiau šie rodikliai nėra neišvengiama elektrifikacijos raidos prognozė. Tyrėjai analizavo du scenarijus, pagrįstus skirtingomis ekonominėmis ir reguliavimo prielaidomis.

Elektrifikacijos tempą lems ir kelių mokesčiai

Vidutinės elektrifikacijos scenarijuje numatoma, kad nulinės taršos sunkvežimiams būtų taikomos kelių mokesčių lengvatos, o transporto sektoriuje veiktų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema ETS2.

Šiame scenarijuje papildomos subsidijos sunkvežimiams įsigyti ar privačiai įkrovimo infrastruktūrai neįtrauktos. Pagal tokias prielaidas Europos Sąjungoje 2030 m. elektrinių sunkvežimių skaičius viršytų 460 tūkst., o 2045 m. pasiektų daugiau kaip 3,45 mln.

Tuomet elektrinės transporto priemonės sudarytų 56,5 proc. analizuojamo sunkvežimių parko. Tačiau minimalios elektrifikacijos scenarijuje, kuriame nenumatytos kelių mokesčių lengvatos ir CO2 emisijų apmokestinimo mechanizmai, augimas būtų gerokai lėtesnis.

Tokiu atveju 2030 m. ES keliais važinėtų apie 250 tūkst. elektrinių sunkvežimių, o 2045 m. jų dalis parke siektų tik 24,5 proc. Skirtumas tarp šių scenarijų rodo, kad sunkvežimių elektrifikaciją lems ne vien technologijų prieinamumas, bet ir jų ekonominis konkurencingumas.

Vežėjams ypač svarbios bus transporto priemonių įsigijimo ir eksploatacijos išlaidos, elektros kainos, kelių mokesčiai ir galimybės naudotis įkrovimo infrastruktūra.

Tolimųjų reisų transportui elektrifikuotis bus sunkiau

Tyrimas rodo, kad skirtinguose transporto segmentuose elektrifikacijos tempas gali labai skirtis. Regioninius vežimus vykdantys sunkvežimiai turi daugiau galimybių reguliariai įsikrauti įmonių bazėse, todėl jų elektrifikacija gali vykti sparčiau.

Tolimųjų reisų transportui reikės gerokai platesnio viešųjų didelės galios įkrovimo stotelių tinklo. Vidutinės elektrifikacijos scenarijuje prognozuojama, kad elektrinių sunkvežimių dalis tolimųjų reisų segmente padidėtų nuo 26,6 proc. 2030 m. iki 50,4 proc. 2045 m.

Esant mažiau palankioms ekonominėms ir reguliavimo sąlygoms, šis segmentas elektrifikuotųsi gerokai lėčiau. Tai reiškia, kad būtent tarptautinių ir tolimųjų reisų vežėjams viešosios įkrovimo infrastruktūros plėtra bei jos patikimumas išliks vienais svarbiausių veiksnių.

Didžiausia problema gali būti vietiniai elektros tinklų pajėgumai

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad būsima įkrovimo infrastruktūros plėtra susijusi ne tik su stotelių įrengimu. Ne mažiau svarbu, ar elektros tinklai galės užtikrinti reikiamą galią vietovėse, kuriose sunkvežimių įkrovimo paklausa bus didžiausia.

Didžiosiose Europos valstybėse labiausiai apkrautuose regionuose didžiausias momentinis įkrovimo galios poreikis gali siekti 20–50 MW.

Tokios apkrovos pirmiausia prognozuojamos teritorijose, kuriose susitelkę dideli logistikos centrai ir transporto įmonių bazės. Todėl didžiausi sunkumai gali kilti ne dėl bendro elektros energijos trūkumo, o dėl nepakankamų vietinių tinklų pajėgumų.

Problemos gali išryškėti šalia didelių paskirstymo centrų, transporto bazių ar viešųjų įkrovimo stotelių sankaupų. „Fraunhofer ISI“ tyrėjas ir pagrindinis ataskaitos autorius Steffenas Linkas pabrėžia, kad įkrovimo paklausa telksis konkrečiuose transporto koridoriuose, pramonės centruose ir logistikos objektuose.

Jo teigimu, elektros tinklų plėtrą būtina planuoti iš anksto, pirmiausia ten, kur didelę paklausą galima prognozuoti pakankamai tiksliai. Priešingu atveju energetikos infrastruktūra gali nespėti prisitaikyti prie spartėjančios sunkiojo transporto elektrifikacijos.

Ataskaitos bendraautoris, ICCT tyrėjas Husseinas Basma taip pat pabrėžia, kad vien bendrų įkrovimo infrastruktūros plėtros tikslų nepakaks. Jo vertinimu, investicijas sutelkus svarbiausiose 10 proc. vietų, būtų galima patenkinti iki 90 proc. prognozuojamo sunkvežimių įkrovimo energijos poreikio.

Infrastruktūros plėtrą būtina planuoti iš anksto

Europos Sąjungos Alternatyviųjų degalų infrastruktūros reglamentas (AFIR) nustato viešųjų sunkiasvorių transporto priemonių įkrovimo punktų plėtros reikalavimus transeuropiniame transporto tinkle TEN-T. Jame numatyti tarpiniai infrastruktūros plėtros tikslai 2025, 2027 ir 2030 m.

Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad vien formaliai įgyvendinti nustatytus įkrovimo punktų skaičiaus ar galios reikalavimus nepakaks.

Būtina užtikrinti, kad infrastruktūra būtų įrengiama ten, kur ji iš tiesų bus naudojama, o vietiniai elektros tinklai galėtų patenkinti didėjantį poreikį. Šiame kontekste svarbi ir Europos Komisijos pradėta švaraus transporto koridorių iniciatyva, skirta paspartinti infrastruktūros plėtrą Šiaurės jūros–Baltijos ir Skandinavijos–Viduržemio jūros TEN-T koridoriuose.

„Fraunhofer ISI“ ir ICCT tyrimas jau leidžia prognozuoti, kur Europoje susidarys didžiausia elektrinių sunkvežimių įkrovimo paklausa.

Tačiau ataskaitos autoriai pažymi, kad šiame analizės etape dar nebuvo įvertinti laisvi vietinių elektros tinklų pajėgumai. Tokį vertinimą numatyta atlikti kitame projekto „VESUVIO“ etape. Todėl tyrimas parodo ne galutinį elektros tinklų pasirengimo lygį, o vietas, kuriose ateityje gali prireikti didžiausių investicijų.

Tyrimo metodika

„Fraunhofer ISI“ ir Tarptautinės švaraus transporto tarybos parengta ataskaita grindžiama modeliu „VESUVIO“, kuriuo vertinamas elektrinių sunkvežimių įkrovimo poreikis Europoje 2025–2045 m. Modelis apima 27 ES valstybes, Jungtinę Karalystę, Norvegiją ir Šveicariją.

Tyrėjai analizavo sunkvežimių parkų elektrifikacijos scenarijus, transporto priemonių ridą, energijos sąnaudas, krovinių vežimo struktūrą ir skirtingas įkrovimo strategijas. Vertintas tiek įkrovimas transporto įmonių bazėse, tiek viešosiose stotelėse vykdant tolimuosius reisus.

Analizei naudota informacija apie daugiau kaip 109 tūkst. galimų transporto bazių vietų ir apie 30 tūkst. sunkvežimių stovėjimo vietų. Modelis pateikia įkrovimo paklausos prognozes maždaug 17 × 20 km dydžio teritorijoms, energijos poreikį apskaičiuojant 15 minučių intervalais per reprezentatyvią savaitę. Visi pateikti ateities rodikliai yra modeliu pagrįstos prognozės, o ne faktinio elektros energijos suvartojimo matavimai.

Paantraštės:

Taip pat perskaitykite