– Vyras yra cholerikas, karštakošis. Pakanka smulkmenos ir spaudimas jau auga. O dėl šio darbo viskas dar blogiau. Nervinasi, nes kamščiai, pakrovimo vėlavimai, pavojingos situacijos kelyje. Vieną kartą paskambino man iš Vokietijos, iš ligoninės. Spaudimas taip pakilo kelionės metu, kad greitoji turėjo jį paimti. Nieko apie tai nežinojau, jis paskambino tik po to, kai jo būklę stabilizavo. Jis nenorėjo prisipažinti, – dūsauja Katažina. Kartais ji tikrai nerimauja, kad jos Adomas kada nors patirs širdies smūgį. O jis dar jaunas, vos per keturiasdešimt…
Tą nelaimingą dieną, kai Adomą išvežė greitoji, Katažina galėjo įtarti, kad kažkas yra ne taip. Jis neįprastai ilgai neskambino. Paprastai jie kalbasi penkis ar net šešis kartus per dieną. Jeigu ne telefonu, tai per mesendžerį. Apie tokius kaip jie interneto forumuose rašo „SMS šeimos“. Tai ne piktybiškas apibrėžimas. Tik blaivus situacijos vertinimas.
Nes vyras – tolimųjų reisų vairuotojas – negrįžta namo visą savaitę, o kartais ir kelias. Katažinai pasisekė, kad kiekvieną kartą, kai ji gimdė, jis kaip tik būdavo namie. Po to jie juokėsi, kad ji gimdydavo iš ilgesio.
Nepasakoti apie tai detaliai
– Blogiausi tikriausiai yra savaitgaliai, kai jo nėra namuose. Draugai važiuoja kur nors kartu į iškylas, aš sėdžiu viena. Verkti norisi, – prisimena moteris.
Taigi vietoj to ji geriau išeina iš namų, kažką daro. Ravi daržą, kartais išeina kur nors su sūnumis, nors tai daro vis rečiau, nes du iš jų jau suaugę, dvidešimtmečiai, du – paaugliai, taip pat mieliau leidžiantys laiką su savo bendraamžiais, nei su motina. Kartais ji užsuka pas draugus, kartu kepa šašlykus.
Apie visa tai vyrui ji kartais net nesako. Bent jau nesileisdama į detalias, nes jį tai labai nuliūdintų.
– Jis mato, kiek daug praleido dėl to, kad dažnai jo nebūdavo namie, kai vaikinai augo. Todėl dabar, kai jo brolis turi kelerių metų sūnelių, jis dievina su jais žaisti. Negali atsidžiaugti, – priduria ji.
Blogiausi ne atstumai
Dabar Adomas turi truputį daugiau laiko, nes pakeitė darbą. Jis ir toliau važinėja sunkvežimiu, užsienyje, bet į Vokietiją, Italiją, Ispaniją, o anksčiau tekdavo vykti net į Sibirą.
Tik ne atstumai buvo blogiausi, o „nervai“.
– Aštuonerius metus dirbo olandui, kur jį labai spausdavo. Vos tik iškrovė prekes, jau reikėjo vežti naują krovinį kitur. Jis krimtosi, kad tik lėktuvu tai galima būtų padaryti, – prisimena vairuotojo žmona. – Viršininkas nenorėjo duoti vairuotojams laisvadienių net per Kalėdas. Jis nesuprato, kad jiems tai yra bene svarbiausias laikas per visus metus. Jie turėjo dėl to aršiai kovoti.
– Visa tai atsiliepė jo sveikatai. Tame darbe nervai jį graužė, – priduria ji.
Nemiga kabinoje
Nenuostabu, kad Adomas negali miegoti. Kai artėja išvykimo diena, jis ilgai studijuoja žemėlapius, nes jam labai rūpi punktualumas. Ryte tik išgeria kavos ir jau važiuoja. O kelionėje taip pat ne geriau. Kartą kabinoje jis ilgai nervingai vartėsi nuo vieno šono ant kito, nes vis girdėjo kažkokį beldimą. Vagys? Nieko panašaus – tai maišo diržas daužėsi į kėbulą.
– Darbas jį blogai veikia. Jis visa laiką jaučia stresą, nuovargį, turi dusulį. Skauda stuburą, bet ko čia stebėtis, po daugybės valandų sėdint. Be to, kai važiuoja naktį, dažnai varsto šaldytuvo dureles, kad neužmigtų. O mes visi žinome, ką ima iš šaldytuvo, – liūdnai šypsosi Katažina. Vis dėlto jis nepanašus į dručkius vairuotojus, kuriuos kartais sutinkame. Tuos su nukarusiais pilvais. Jis yra truputį stambokas, bet jam užtektų tik šiek tiek pratimų.
Gal tai priverstų susimastyti?
Deja, su pratimais nėra taip paprasta. Katažina kartą pasiėmė Adomą kartu į „Sveiko stuburo“ užsiėmimus. Jie buvo netgi įdomūs, bet kas iš to, juk po savaitės jis jau turėjo išvykti ir negalėjo nueiti į kitą užsiėmimą. Kartais jam sako, kad stovėjimo metu nors „pabėgiotų aplink vilkiką“, bet ji ir pati supranta, kad tai skamba kvailai, net jai pačiai.
Blogiausia, kad Adomas nėra išimtis. Jo brolis, pusbrolis taip pat yra vairuotojai. Jie visi taip susitelkę į darbą, kad neturi laiko pagalvoti apie sveikatą. O reikėtų, nes daugiau nei 60 proc. profesionalių vairuotojų turi antsvorio arba I laipsnio nutukimą.
– Turiu kažko imtis, net nežinau, gal jam pirksiu ką nors sportinio kiekvienam gimtadieniui? – masto Katažina.
Ji tikrai bijo jo netekti. Ji jau buvo keliose vairuotojų laidotuvėse. Kalba apie tai trumpai: karstas ant vilkiko, kolegų-vairuotojų palyda. Jų žmonos lieka vienos, su vaiku arba nėščios.
Kita vertus, ji žino, kad niekada nevėlu keistis. Kažkada neseniai ji užlipo ant svarstyklių ir pašiurpo. Būdama šiek tiek aukštesnė nei 160 cm, ji svėrė virš 80 kg. – Pamačiau veidrodyje „gelbėjimosi ratą“ ir pagalvojau – minutėlę, esu per jauna, kad taip atrodyčiau ir taip prastai jausčiausi, – prisimena ji. Po kiek laiko ji numetė 20 kg.
Gal tai privers jį susimastyti?
Nuotr. Pixabay