Vokietijos televizija NDR neseniai pristatė reportažą, parodantį transporto pasaulį iš vidaus. “7 dienos tarp vilkikų vairuotojų” pasakoja apie jų įpročius, dilemas ir kasdienį sunkų triūsą.
NDR televizijos žurnalistai praleido savaitę su vairuotojais. Per tą laiką kartu su jais išgyveno stresus kelyje, susipažino su jų problemomis ir rūpesčiais. Jie parodė žiūrovams šviesią ir tamsią jų darbo puses.
Daugelis žmonių nesuvokia, kad beveik 70 proc. krovinių keliauja vilkikais. Dauguma jų nesupranta, kaip mums reikalingi šių transporto priemonių vairuotojai, kartais jie lieka netinkamai įvertinti. Tai yra klaida. Jei ne jie, mes negalėtumėme nusipirkti savo mėgstamos duonos pusryčiams, degalinėse pritrūktų degalų, vaistinėje vaistų… Galima vardinti be perstojo. Dėl įvairių priežasčių, sunkvežimio vairuotojo vaizdas vis dėlto yra ne pats geriausias.
Norint suprasti truckerių elgesį ir sužinoti apie jų svarbą ekonomikai, tiesiog reikia praleisti keletą dienų su jais… arba pasižiūrėti reportažą.
Viena iš herojų – Rinet, kuri dirba vairuotoja 17 metų. Savo darbe labiausiai mėgsta laisvę. Jos vilkikas vadinamas Sonja. Saloną įrengia taip, kaip kiti savo būstą. Užuolaidas kabinoje Rinet padarė pati. Vilkike jaučiasi saugiai, nes iš esmės tai jos namai su virtuvėle, vonia, biuru ir drabužių spinta. Moteris apgailestauja dėl neigiamo vairuotojų įvaizdžio Vokietijoje.
Ji neturi daug draugų, nes visi mano, kad ji prarado savo lygį. Jos manymu visuomenės dauguma laiko vilkikų vairuotojus kvailais žmonėmis. Rinet su gailesčiu pasakoja apie tai, kad negalėjo dalyvauti dukros auklėjime, kuri nuo 16 metų kasdien nematė mamos ir negalėjo pasikliauti jos parama.
Apie save ir savo patirtį taip pat pasakoja Iris, ji transporto srityje jau dirba apie 28 metus. Jos tėvas taip pat buvo vilkiko vairuotoju. Nuo tada, kai ji save atsimena jai buvo akivaizdu, kad ir ji tokiu būdu užsidirbs duonai, nors už sunkiasvorės transporto priemonės vairo moteris buvo retenybė. Iris turi panašius jausmus kaip ir Rinet:
“Įmonėse ir parke mus laiko trečios rūšies žmonėmis. Tačiau be mūsų parduotuvių lentynos būtų tuščios.”
