Lietuvos Aukščiausiojo teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis. Darbuotojo teisių ir interesų svarba teismų praktikoje įžvelgiama daugelyje situacijų, viena jų – sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Įprastai žalą atlygina ją padaręs asmuo, tačiau darbo funkcijas vykdančio darbuotojo veiksmais trečiajam asmeniui padarytą žalą privalo atlyginti ne pats darbuotojas, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas, atsako CK 6.264 straipsnio pagrindu, o jei vykdoma veikla susijusi su didesnio pavojaus šaltiniais (pvz., krovinių pervežimas transporto priemonėmis) – darbdavys atsako pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas.
Anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas nereiškia, kad žalą padariusiam darbuotojui visiškai nereikia atsakyti už neteisėtais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes. Tokiu būdu tik garantuojamas trečiųjų asmenų teisių gynimas, nes žalą atlygina ekonomiškai pajėgesnis asmuo – darbdavys. Atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą darbdavys įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją.
Regreso teisės apimtis
CK 6.280 str. 1 d. nustatyta bendroji taisyklė, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Regreso teisės apimties apibrėžtimi yra užtikrinamas civilinės atsakomybės teisiniams santykiams reikšmingas principas, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų.
Vis dėlto darbuotojo statusas lemia, kad kiti įstatymai (DK 153 str. 1 d.) nustato darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribas – ne daugiau kaip trijų darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalą, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo – ne didesnę kaip šešių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. DK 154 str. numato išimtis, kai darbuotojo atlygintinos žalos dydis neribojamas, pvz.: žala padaryta tyčia, neblaivaus asmens ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo, žala padaryta veikla, turinčia nusikaltimo požymių ir kt.
Teismų požiūris į darbuotojo visišką atsakomybę
Visgi, panašu, kad įstatymų leidėjo ir teismų požiūris į darbuotojo visišką atsakomybę skiriasi. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartyje Nr. e3K-3-225-690/2018 nagrinėjo klausimą dėl darbdavio regreso tvarka iš buvusio darbuotojo priteistinos sumos dydžio. Nors vilkiką vairavęs ir eismo įvykį sukėlęs bei sutrikdęs dviejų asmenų sveikatą vairuotojas pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio (kas pagal DK 154 str. 2 p. dėl veikos, turinčios nusikaltimo požymių, įpareigoja darbuotoją atlyginti visą padarytą žalą), Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija nurodė, kad net ir tokiu atveju egzistuoja pagrindas sumažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą.
Teismo vertinimu, DK numatyta teisė ginčą dėl teisės nagrinėjančiam organui sumažinti atlygintinos turtinės žalos dydį taikytina ne tik darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės atvejais, bet ir darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės atvejais, išskyrus, kai žala padaroma tyčia. Įvardintas teisinis reglamentavimas remiasi prioritetinio darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisių ir teisėtų interesų gynimo principu bei tokiu būdu užkrauna papildomą atsakomybės naštą darbdaviui.
Nagrinėdama bylą teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad vairuotojo veiksmai tiesiogiai priklauso nuo jo vykdomų darbo funkcijų, sprendė, kad didesnio pavojaus šaltinio (vilkiko su puspriekabe) valdymas savaime yra pagrindas mažinti iš vairuotojo darbdaviui priteistiną sumą.
Kasacinio teismo kolegija vertino, jog „visos neigiamų padarinių kilimo darbdaviui vykdant didesnio pavojaus veiklą rizikos priskyrimas tik darbuotojui iškreiptų darbdavio ir darbuotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą bei neproporcingai apsunkintų darbuotojo padėtį“.
Teismo vertinimu, didesnio pavojaus veiklą vykdantis darbdavys turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims riziką, t.y. „atlyginti tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją)“.
Kiekvienu konkrečiu atveju darbdaviui tenkančios prisiimti žalos dydis nustatytinas atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą ir atitinkamai potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų vykdyti darbo funkcijų pobūdį, darbuotojo veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims padaryta žala, atitiktį pavestoms vykdyti darbo funkcijoms ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes.
Tačiau ar tai nereiškia, kad žala panašiose situacijose bus mažinama automatiškai? Juk transporto įmonių veikla (krovinių, siuntų, keleivių ir bagažo vežimas) visuomet bus susijusi su didesnio pavojaus šaltinių valdymu ir vairuotojai visuomet vykdys su tuo susijusius darbdavio pavedimus.
„Grėsmė, kurios pirminis ir pagrindinis šaltinis yra darbdavio vykdomos veiklos pobūdis, daugiausia ir pasireiškia per darbuotojo, kuris yra pasitelkiamas darbdavio apibrėžtiems veiklos tikslams įgyvendinti, veiksmus. Vadinasi, kuo pavojingesnės veiklos vykdymu užsiima darbdavys, tuo didesnė žalos padarymo tretiesiems asmenims jo darbuotojo veiksmais grėsmė“, pažymima komentuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje.
Taigi, nepaisant DK 154 straipsnyje išvardintų darbuotojo visiškos atsakomybės už žalą atvejų, formuojantis tokiai teismų praktikai, transporto įmonės ginčuose su vairuotojais gali nebesitikėti gauti visos žalos atlyginimo. Vairuotojui padarius žalos vairuojant transporto priemonę (vykdant darbo funkcijas, kurioms reikalingas didesnio pavojaus šaltinio naudojimas), teisme sprendžiant vairuotojo visiškos atsakomybės klausimą, galima sulaukti LAT 2018 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018 pateikto išaiškinimo taikymo. Na, o teismui sumažinus darbuotojo atlygintiną turtinę žalą, turtinius civilinius to padarinius pajus pats darbdavys.