Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) profesorės dr. Aldonos Jarašūnienės teigimu, tai, kas anksčiau buvo laikoma išimtimi, šiandien tampa nauja realybe. Tiekimo grandinės veikia nuolatinio neapibrėžtumo sąlygomis, todėl krizė vis dažniau suvokiama ne kaip vienkartinis sutrikimas, o kaip nuolatinė aplinka, prie kurios organizacijos turi prisitaikyti.
Tokioje situacijoje natūraliai kyla klausimas – ar Lietuvos transporto ir logistikos įmonės iš tiesų yra pasirengusios veikti pasaulyje, kuriame netikėtumai tampa norma?
Senų krizių valdymo modelių nebeužtenka
Ilgą laiką vadybos praktikoje krizė buvo suprantama kaip laikinas sutrikimas, kuriam pakanka iš anksto parengtų procedūrų ar veiklos tęstinumo planų. Tačiau logistikos sektorius yra itin kompleksiška sistema – sutrikimai vienoje grandinės vietoje gali greitai paveikti kitus procesus.
Todėl vien formalūs planai ar pavienės rizikų analizės dažnai nebėra pakankami.
Pasak profesorės A. Jarašūnienės, daug įmonių deklaruoja turinčios rizikų registrus, alternatyvius maršrutus ar veiklos tęstinumo planus. Tačiau realybėje šie elementai neretai veikia fragmentiškai.
„Praktikoje dauguma įmonių teigia esančios pasirengusios krizinėms situacijoms: turi rizikų registrus, veiklos tęstinumo planus, alternatyvius tiekėjus ar maršrutus. Tačiau paklausus, ar šie elementai veikia kaip vientisa sistema, atsakymas dažnai tampa miglotas, o pasirengimas vertinamas ne kaip integruota visuma, bet fragmentiškai“, – pasakoja Transporto inžinerijos fakulteto profesorė dr. A. Jarašūnienė.
Dar rečiau organizacijos gali objektyviai įvardyti savo bendrą pasirengimo lygį ar palyginti jį su kitų sektoriaus dalyvių rodikliais. Tokiais atvejais sprendimai dažnai remiasi vadovų patirtimi ar intuicija.
Pasirengimas turi būti išmatuojamas
Profesorė pabrėžia, kad vien deklaruoti pasirengimą krizei nepakanka – jis turi būti vertinamas ir matuojamas.
„Jei organizacija negali objektyviai įvertinti savo pasirengimo lygio, ji iš esmės veikia remdamasi intuicija. Intuicija krizės metu nėra strategija“, – pažymi A. Jarašūnienė.
Būtent dėl to vis daugiau dėmesio skiriama vadinamajam parengties indeksui – sistemai, kuri leidžia įvertinti organizacijos pasirengimą krizėms.
Skirtingai nei pavieniai rodikliai ar kontroliniai sąrašai, toks indeksas apjungia įvairius veiksnius į vieną vertinimo sistemą ir leidžia stebėti, kaip organizacijos pasirengimas keičiasi laikui bėgant.
Trys svarbiausios pasirengimo dimensijos
Pasak mokslininkų, realų organizacijos pasirengimą lemia keli pagrindiniai elementai.
Pirmiausia – technologinė parengtis. Ji apima informacinių sistemų patikimumą, duomenų prieinamumą realiuoju laiku ir sprendimų priėmimo palaikymo sistemas.
Antra – organizacinė parengtis. Tai aiškus atsakomybių pasiskirstymas, sprendimų priėmimo struktūra ir darbuotojų gebėjimas veikti neapibrėžtumo sąlygomis.
Trečia – operacinė parengtis, kuri apima procesų lankstumą, alternatyvių sprendimų egzistavimą ir galimybę greitai persiorientuoti sutrikimų metu.
Tik šių trijų dimensijų visuma leidžia kalbėti apie realų organizacijos atsparumą krizėms.
VILNIUS TECH Logistikos ir transporto vadybos katedros doktorantas Marius Gelžinis pažymi, kad parengties indeksas gali tapti ne tik teorine koncepcija, bet ir praktiniu valdymo instrumentu.
„Įmonės, gebančios objektyviai įvertinti savo parengtį, dažniau greičiau atsistato po sutrikimų, priima nuoseklesnius sprendimus ir geriau išnaudoja atsirandančias galimybes. Parengtis tampa ne tik atsparumo, bet ir konkurencinio pranašumo šaltiniu“, – sako jis.
Lietuvai tai ypač svarbu
Ši tema Lietuvai turi ir platesnį kontekstą. Transporto ir logistikos sektorius yra viena svarbiausių šalies ekonomikos šakų, stipriai integruota į tarptautinius srautus ir jautri geopolitiniams bei ekonominiams pokyčiams. Todėl pavienių įmonių pasirengimas krizėms gali turėti įtakos ne tik verslui, bet ir visos šalies ekonominiam stabilumui.
Parengties indekso taikymas galėtų padėti įmonėms ne tik įsivertinti savo pasirengimą, bet ir sudaryti prielaidas platesnei sektoriaus analizei – identifikuoti sistemines rizikas ir numatyti prioritetines stiprinimo kryptis.
Profesorė A. Jarašūnienė pabrėžia, kad mokslinės žinios turi būti pritaikomos praktikoje – krizių valdymo metodikose, duomenų dalijimosi infrastruktūroje ir specialistų rengime.
Pasak jos, krizių valdymas logistikos ir transporto studijose turėtų tapti ne papildoma tema, o viena iš pagrindinių kompetencijų.
Krizės – jau ne išimtis, o norma
Apibendrinant galima teigti, kad logistikos ir transporto sektoriuje vyksta svarbus požiūrio pokytis. Krizė vis dažniau suvokiama ne kaip laikinas sutrikimas, o kaip nuolatinė verslo aplinkos dalis.
Tokioje realybėje organizacijos turi pereiti nuo reakcijos į problemas prie sistemingo pasirengimo joms.
Parengties indeksas gali tapti vienu iš įrankių, padedančių šį perėjimą įgyvendinti – leidžiančiu ne tik įvertinti pasirengimą, bet ir jį kryptingai stiprinti.
Todėl pagrindinis klausimas, kurį šiandien turėtų užduoti kiekviena transporto ar logistikos įmonė, išlieka tas pats: ar pasirengimas krizėms yra tik deklaracija, ar realiai išmatuojama ir valdoma organizacijos savybė?
Šaltinis: BNS, VILNIUS TECH Transporto inžinerijos fakulteto Logistikos ir transporto vadybos katedros prof. dr. Aldona Jarašūnienė ir doktorantas Marius Gelžinis, „Ar Lietuvos logistikos ir transporto sektorius pasiruošęs veikti krizėms tampant kasdienybe?“
