Buvau Vokietijoje ir Prancūzijoje porą kartų. Prieš kelerius metus jau buvo problemų stovėjimo aikštelėse. O dabar? Tik ir girdi per radiją CB, kad tai tiesiog žudymas, – kalba vairuotojai stovėjimo aikštelėje Vroclavo Kontuose, Lenkijoje. – Ko čia stebėtis, jeigu pralaimime net savo šalyje? O vakar čionai nebuvo vietos, turėjau pavažiuoti 10 km toliau nuo čia, į dykynę. Vakaruose irgi tenka nakvoti kur papuola. Kartais tiesiog kitaip neįmanoma.
Vokietijos vairuotojų poilsio aikštelių operatorių asociacija VEDA apskaičiavo, kad visoje šalyje trūksta vietų stovėjimo aikštelėse daugiau kaip 31 tūkstančiui vairuotojų.
– Jeigu į stovėjimo aikštelę nepavyksta atvažiuoti iki 18 valandos, na, vėliausiai iki 19, tai jau turi problemą. Didelę. Nes šiandien Vakaruose jau yra visi: lietuviai, rumunai, portugalai, ispanai, italai, visos tautos. Na, ir lenkai, labai daug mūsų. – Janas lipa į kabiną, nes dešrelės kaistuve ant viryklės (užsuktos ant dujų balionėlio) jau sušilo.
Dideliu žingsniu peržengia rausvą gauruotą kilimėlį (malonų padams, todėl stojasi ant jo tiktai basas) ir užkliudęs galva vos nenumeta ant virvutės pakabintų kojinių. Atsisėda ant šaldytuvo, deda padėklą ant kelių. Ant jo pasideda bandelę, krienų indelį. Jau 11 valanda, pats laikas užkąsti.
Vairuotojus norima išguiti toli už miesto
Andžejus jau „virtuvėje“, jam tai reiškia persėsti ant keleivio sėdynės. Vairuotojo sėdynė jam – tiktai darbui. Todėl ir persėda, nes, kaip pats sako, kartais reikia šią darbo vietą ir palikti. Nors simboliškai.
Skalauja vandeniu iš kanistro nedidelį kaistuvą, kuriame buvo sriuba, nubraukia delnu trupinius nuo pjaustymo lentelės, visai kaip namų virtuvėje. Dabar ketvirtadienis, ir Andžejus jau baigė doroti iš namų pasiimtą sausą davinį, o savaitgalį jau leis su šeima. Paskui – vėl į Vakarus, tai pagrindinė jo kryptis. Todėl paklaustas apie Vokietiją iš pradžių atsako trumpai: visko, ką jie ten susigalvojo, įgyvendinti nepavyks. O tada atsisėda patogiau ir aiškina.
– Automobilių daugybė, o infrastruktūros jokios. Stovėjimo aikštelėse grūstys. Ir tarsi to dar būtų maža, sugalvojo, kad negalima ilgosios pertraukos praleisti kabinoje. Tai kur, viešbutyje? Tada tegu man kas nors parodo viešbutį prie stovėjimo aikštelės, – Andžejus vėl nubraukia trupinius, šiek tiek nervingai, nes jis jau daug metų važinėja į Vokietiją ir jokio viešbučio nematė. Bent jau prie stovėjimo aikštelių, kuriose sustoja.
– Yra, tikriausia, gerų viešbučių miestuose, tačiau iki jų reikia nuvažiuoti. Vokiečiai mums skirtas stovėjimo aikšteles, Autohofus, iškėlė kuo toliau nuo miestų. Tad vairuotojas, kaip suprantu, turi važiuoti į centrą miegoti, palikęs automobilį pakraštyje. Baisu, nes sugrįžęs gali neberasti krovinio, ratų… Be to, toks vykimas į viešbutį yra laiko švaistymas, tai ir papildomos išlaidos, nes reikia kviestis taksi, – purto galvą.
Girdėjau apie puikų sumanymą – kad pateiktas autobusas visus nuvežtų į nakvynės vietą. – Tiktai kaip tai organizuoti, jeigu vienas vairuotojas atvyksta 15, o kitas – 18 valandą? – svarsto pašnekovas.
Vairuotojai – tikri mažų gudrybių meistrai
Andžejus įtaria, kad apie 90 proc. vairuotojų miega kabinose. Net per 45 valandų pertrauką, nors Vokietijoje ir Prancūzijoje už tai gresia nuo 500 iki 30 tūkstančių Eur bauda!
Pirma, todėl, kad jis pats asmeniškai dar negirdėjo nė apie vieną vairuotoją, kuris būtų gavęs šią baudą, nors važiuoja į Vokietiją kas savaitę. O antra, todėl, kad vairuotojai yra mažų suktybių gudrybių meistrai, ypač tada, kai kas nors įveda kokį nors teisės aktą, kad tik jų atsikratytų.
– Girdėjau iš tų, kurie kitaip negu aš, negali savaitgaliui grįžti namo. Elgiasi paprastai – nedaro ilgosios pertraukos, o praėjus kokioms dvidešimt kelioms valandoms pavažiuoja šiek tiek, kol automobilis „nutrūksta“, ir vėl sustabdo jį po kelių šimtų metrų. Dar dvidešimčiai valandų, – šypsosi.
Apie tokius „nutraukimus“ girdėjo ir Janas, kuris už kelių automobilių baigia doroti dešreles su krienais. Dar retesnius, vairuotojams su stipriais nervais, nes organizuojamas likus kelioms minutėms prieš išmušant 45 valandą.
– Ir, žinoma, policija neskaičiuoja 45 valandų, nes iš tiesų jų ir nėra. Skaičiuojama 24 valandų pertrauka, – aiškina jis.
Iš įrašų tinkle taip pat matyti, kad kai kurie vairuotojai tapo logistikos meistrais tikrąja šio žodžio prasme. Važiuodami per Nyderlandus arba Belgiją stengiasi taip suplanuoti ilgąją pertrauką, kad ji turėtų prasidėti už Vokietijos sienos arba iš karto prieš ją.
Kažkada lošdavo tūkstantį ar gerdavo degtinę, dabar žiūri filmus
Tačiau blogiausia tai, kad ir pačioje Vokietijoje nepavyksta tiksliai suplanuoti, kiek laiko truks kelionė.
– Kamščiai visur. Ne kartą teko nuvykti į įmonė iškrauti krovinio per anksti arba per vėlai, vartai į įmonės teritoriją uždaryti, tad tenka sustoti kur papuola. Ir kaip nors „užmušti“ laiką, – aiškina Andžejus.
Dažniausiai – kabinoje. Nes joje yra visko, tai tarsi antrieji namai. Todėl vairuotojai ir nenori laisvu laiku keltis į viešbutį.
– Pakanka sustoti autohofe ir gauni viską, ko neįmanoma vežtis automobilyje. Sumokėjus 14 Eur galima nueiti į tualetą, nusprausti po dušu. Yra net skalbyklės! – Andžejus paslepia tuščią kaistuvą ir apsižvalgo po savo antruosius namus.
Po lubomis prisegtas dukters Veronikos sveikinimo atvirukas, kiek toliau – kelios šeimos nuotraukos. Stalčiuje – nešiojamasis kompiuteris, tad vakare galima pasižiūrėti kokį nors filmą. Beveik kiekvienoje stovėjimo aikštelėje Andžejus iš kolegų vairuotojų įsirašo į atmintuką ką nors naujo.
Kompiuterio jis nesivežioja, skaito knygas, daugiausia – detektyvus. Su nostalgija prisimena tuos laikus, kai per ilgas pertraukas prieš trisdešimt metų vairuotojai prie automobilių žaisdavo futbolą arba lošdavo kortomis – 66 ar tūkstantį. Kartais savaitgaliais gerdavo degtinę, kad laikas neprailgtų.
– Linksma buvo, – šypsosi jis. – Nors darbo sąlygos buvo daug blogesnės negu dabar. Imkime kad ir kabiną. Švariau gal ir nėra, bet tikrai patogiau. Gultas kabo, patalynė yra. Aš čia geriau išsimiegu negu namuose! Ar galėjo kas nors apie tai pasvajoti anais laikais? Rumunijoje teko stovėti muitinėje dvi savaites, tai miegodavau susilenkęs tarp dviejų sėdynių, pavarų svirtelė į kūną man įsispausdavo. Bet tai buvo seniai, prieš daug metų…
Seniau kabina nebuvo šildoma, tad reikėjo šildytis dujomis iš variklio. Atsukdavo sklendę ir šiluma eidavo iš veikiančios mašinos. Anksčiau nebuvo oro kondicionavimo sistemos, tad Jurijus Irake, į kurį vežiojo medžiagas kelių tiesimui, negalėdavo miegoti. Nes 60 laipsnių karštyje kojos viena su kita sulipdavo, o prakaitas žliaugė upeliais. Ne taip kaip dabar, kai kabinoje yra visi patogumai – oro kondicionavimas, šaldytuvas, kai kurie net mobiliųjų dušą su saulės skydu vežiojasi.
– Taip, dabar jau geriau, nėra ko skųstis, – sako Jurijus ramiu balsu. Tačiau pirštai siekia dar vienos cigaretės. Tai tikrai nervai, tačiau ne dėl vietų trūkumo stovėjimo aikštelėse ar baudų Vakaruose, į kuriuos ir toliau važinėja, nors vis ištinka kokia nelemta nesėkmė. Nes jau šiandien Jurijus turėjo būti namie, bet prie Vroclavo jam sugedo dekompresorius. Pagalbos laukia jau valandą.
– Nėra nė su kuo pakalbėti – ir iš kairės, ir iš dešinės vairuotojai kabinose užuolaidėles užsitraukę. – Nežinia, ką tie jaunikliai už tų užuolaidėlių veikia, – nuobodžiaudamas Jurijus nupėdina asfaltu.
Nuotr. Trans.info