ES išbando naują vairuotojų iš Egipto ir Maroko įdarbinimo modelį

Pilotinės programos tikslas – ne vien parengti atskirus darbuotojus. Europos Sąjunga nori praktiškai patikrinti visą įdarbinimo grandinę: nuo kandidatų atrankos ir profesinio bei kalbinio pasirengimo iki migracijos procedūrų, darbdavio parinkimo, įdarbinimo ir pagalbos jau atvykus į paskirties šalį.

Bandymas pradedamas tuo metu, kai Europos kelių transporto sektorius susiduria su ilgalaikiu profesionalių vairuotojų trūkumu, o įmonės vis aktyviau darbuotojų ieško už ES ribų.

Europoje trūksta apie 500 tūkst. vairuotojų

„IRU“ Europos Komisijai parengtoje analizėje skaičiuojama, kad ES kelių transporto sektoriuje šiuo metu trūksta maždaug 500 tūkst. profesionalių vairuotojų.

Problema susijusi ne tik su laisvų darbo vietų skaičiumi, bet ir su darbuotojų amžiaus struktūra. Vidutinis profesionalaus vairuotojo amžius Europoje siekia 47 metus, o jaunesni nei 25 metų darbuotojai sudaro vos 5 proc. visų šios profesijos atstovų.

Darbuotojai iš trečiųjų šalių jau dabar sudaro reikšmingą sektoriaus dalį. 2023 m. ES dirbo apie 300 tūkst. vairuotojų iš ne ES valstybių – maždaug 7,5 proc. visų profesionalių vairuotojų. Krovinių vežimo sektoriuje jų dalis siekė apie 8 proc.

Tačiau atskirų valstybių padėtis labai skiriasi. Iki 2022 m. pabaigos net 90 proc. visų ES išduotų vairuotojo liudijimų trečiųjų šalių piliečiams teko vos penkioms valstybėms.

Ryškiausias pavyzdys – Lenkija. 2023 m. pabaigoje šalies įmonės buvo įdarbinusios 162,5 tūkst. vairuotojų iš trečiųjų šalių. Daugiau kaip 88 tūkst. jų buvo Ukrainos piliečiai, o tarptautinių pervežimų sektoriuje ukrainiečiai sudarė beveik 30 proc. darbuotojų.

Kitose šalyse mastas gerokai kuklesnis. 2021 m. Ispanijoje su ne ES piliečiais sudaryta 19,8 tūkst. darbo sutarčių – tai sudarė apie 6 proc. visų vairuotojų įdarbinimo atvejų. Danijoje nuo 2024 m. sausio iki spalio trečiųjų šalių piliečiams buvo išduota vos 15 vairuotojo liudijimų.

Didžiausia kliūtis – ne kandidatų paieška

Vien darbuotojo radimas už Europos Sąjungos ribų dar nereiškia, kad jis greitai galės sėsti prie sunkvežimio vairo.

Tarp svarbiausių kliūčių išlieka migracijos ir administracinės procedūros, kurios kai kuriais atvejais gali užtrukti nuo šešių iki 12 mėnesių. Procesą komplikuoja ir skirtingos nacionalinės vairuotojo pažymėjimų keitimo taisyklės, profesinės kvalifikacijos pripažinimas bei ES taikomi profesionalių vairuotojų rengimo reikalavimai.

Būtent šią problemą ir mėgins spręsti „Skilled Driver Mobility for Europe II“, sutrumpintai – „SDM4EU II“.

Projektas turi praktiškai įgyvendinti ES „Talent Partnerships“ politikos principus, pagal kuriuos darbo jėgos migracija derinama su darbuotojų kvalifikacijos rengimu jų kilmės valstybėse.

Kuriami du konkretūs įdarbinimo koridoriai

Pagal projektą bus suformuoti du vairuotojų judumo kanalai.

100 Egipte atrinktų vairuotojų bus ruošiami darbui Rumunijoje, o dar 100 kandidatų iš Maroko – Italijoje. Jiems numatyta ne tik profesinio pasirengimo, bet ir įsidarbinimo bei integracijos pagalba.

Bendra mokymų apimtis bus gerokai didesnė – programoje dalyvaus 600 profesionalių vairuotojų iš Egipto ir Maroko. Taigi tiesioginę pagalbą įsidarbinant ES gaus trečdalis visų projekte rengiamų kandidatų.

Rumunijoje prie atvykusių vairuotojų integracijos prisidės transporto sektoriaus organizacija „UNTRR“, Italijoje – „FAI“.

Projektą koordinuoja „GOPA PACE“, o pagal „Migration Partnership Facility“ jį užsakė „International Centre for Migration Policy Development“. Programą finansuoja Europos Sąjunga. Tarp partnerių taip pat yra „AASTMT“, „Soleterre“ ir „ICAR Foundation“, o „IRU“ kaip techninis partneris atsakingas už mokymo standartus.

Vairuotojus ruoš dar iki kelionės į Europą

Vienas svarbiausių naujojo modelio principų – kuo daugiau formalumų ir pasirengimo darbų atlikti dar prieš vairuotojui atvykstant į Europos Sąjungą.

Programa apims kandidatų paiešką ir atranką, techninius bei kalbos mokymus, tinkamų įmonių paiešką, darbuotojų ir darbdavių suderinimą, teisėtos migracijos procedūras, įdarbinimą bei integracijos pagalbą.

Numatyta padėti ir jau pradėjus dirbti – viena projekto dalių bus priemonės, kurios turėtų padėti vairuotojams išsilaikyti įmonėse ir prisitaikyti prie darbo bei gyvenimo naujoje šalyje.

Tai skiriasi nuo šiandien dažnai taikomo modelio, kai pats vežėjas užsienyje susiranda kandidatą ir vėliau turi savarankiškai spręsti jo kvalifikacijos, migracijos, leidimų ir darbo santykių įteisinimo klausimus.

Papildomai numatyta apmokyti 30 vietos instruktorių. Tokiu būdu siekiama didinti profesionalių vairuotojų rengimo pajėgumus pačiame Egipte ir Maroke, o ne apsiriboti vienkartiniu konkrečių darbuotojų parengimu.

Italija ir Rumunija taps pirmosiomis bandymo rinkomis

Projektas bus vykdomas iki 2028 m. gruodžio. Per šį laikotarpį bus vertinama ne tik tai, kiek vairuotojų pavyko paruošti ar įdarbinti, bet ir tai, kaip veikia visas tarptautinio įdarbinimo procesas.

„IRU“ sertifikavimo ir standartų direktoriaus Patricko Philippo teigimu, programa turėtų padėti Italijai ir Rumunijai spręsti profesionalių vairuotojų trūkumo problemą, kartu suteikiant Egipto ir Maroko specialistams reikalingą kvalifikaciją bei aiškesnį teisėto patekimo į ES darbo rinką kelią.

Šio bandymo reikšmė gali būti platesnė nei dvi pasirinktos valstybės. Jeigu modelis pasiteisins, jo principus ateityje būtų galima taikyti kitose šalyse ir su kitomis darbuotojų kilmės valstybėmis.

Valstybės jau ieško savų būdų pritraukti vairuotojus

ES masto projektas pradedamas tuo metu, kai atskiros valstybės jau keičia arba svarsto keisti taisykles, kad palengvintų profesionalių vairuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimą.

Aštuoniose ES valstybėse vairuotojo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus. Tai tam tikrais atvejais leidžia trumpinti migracijos procedūras arba atsisakyti papildomo tikrinimo, ar konkrečiai darbo vietai galima rasti darbuotoją vietos rinkoje.

Ispanija ir Portugalija naudojasi ir dvišaliais susitarimais su pasirinktomis trečiosiomis valstybėmis.

Pokyčius planuoja Vokietija. Numatyta sudaryti galimybę profesinės kvalifikacijos egzaminus laikyti aštuoniomis kalbomis, tarp jų ukrainiečių, lenkų, rumunų ir turkų. Taip pat svarstoma 30 minučių trumpinti pagrindinės kvalifikacijos egzamino praktinio vairavimo dalį, atsisakyti kai kurių kritinių situacijų vertinimo ir sudaryti lankstesnes sąlygas testus laikyti pakartotinai.

Vokietija taip pat ketina paprasčiau pripažinti kai kurių valstybių, tarp jų Ukrainos ir Juodkalnijos, vairuotojo pažymėjimus.

200 įdarbintų vairuotojų problemos neišspręs

Net ir sėkmingai įgyvendintas pilotinis projektas savaime nepakeis padėties Europos darbo rinkoje.

Kai sektoriuje trūksta apie 500 tūkst. vairuotojų, 600 apmokytų specialistų ir 200 žmonių, kuriems numatyta tiesioginė pagalba įsidarbinant Italijoje bei Rumunijoje, yra nedidelė viso poreikio dalis. Todėl pagrindinis projekto rezultatas bus ne pats įdarbintų žmonių skaičius, o atsakymas, ar toks modelis apskritai veikia.

Europos Sąjungai svarbu išsiaiškinti, ar kandidatų atranką, profesinį bei kalbos pasirengimą, migracijos procedūras, darbdavio parinkimą ir pagalbą po atvykimo galima sujungti į pakankamai aiškią ir pakartojamą sistemą.

„IRU“ kartu pabrėžia, kad darbuotojų iš trečiųjų šalių pritraukimas neturėtų pakeisti pastangų spręsti pačios profesijos patrauklumo problemą Europoje. Sektoriui ir toliau reikės pritraukti daugiau jaunų žmonių bei moterų.

Jeigu iki 2028 m. pabaigos pilotinis projektas parodys, kad centralizuotai organizuotas pasirengimas kilmės šalyje sumažina administracines kliūtis ir padeda vairuotojams sėkmingai įsitvirtinti Europos įmonėse, 200 darbo vietų Italijoje ir Rumunijoje gali tapti ne galutiniu rezultatu, o pagrindu gerokai platesnei darbo jėgos judumo sistemai.