– Kaip vienu žodžiu apibūdinti Europos Sąjungos ir Kinijos prekybos santykius?
– Disbalansas. Taip yra todėl, kad šių dviejų subjektų prekybos santykiai yra labai iškreipti Kinijos naudai, kurios prekybos santykiai su Europos Sąjunga šiandien yra 400 mlrd. eurų pertekliniai. Ir taip yra ne todėl, kad Europa nori pirkti Kinijos prekes, bet neturi ką pasiūlyti mainais. To priežastis – nevienodas patekimas į rinką: ES yra atvira Kinijos produktams, o Europos įmonės negali tikėtis tokio pat Kinijos rinkos atvirumo.
Kinijos ekonominė politika, kuria šiuo metu siekiama stiprinti ekonominį saugumą, ilgainiui kelia grėsmę Europos įmonių konkurencingumui ir lemia jų išstūmimą iš trečiųjų rinkų, kuriose jos konkuruoja su Kinija.
Ši problema iškilo ne šiandien. Tiesą sakant, ji egzistuoja jau dešimtmetį. Tačiau šiandien aktualiausia diskusija apie Europos priklausomybę nuo Kinijos.
COVID-19 pandemija privertė daugelį Senojo žemyno sprendimų priėmėjų suprasti, kad priklausomybė nuo autoritarinių režimų tiekiamų svarbiausių prekių gali labai stipriai sutrikdyti tiekimo grandines. Tai paaiškėjo ir prasidėjus karui Ukrainoje, jau Rusijos kontekste. Taigi dabar Europoje vyksta diskusijos ne tik apie tai, kaip pakeisti šią padėtį, bet ir apie tai, ar tai apskritai galima padaryti.
– Šį aiškų Kinijos dalyvavimą Europos rinkoje rodo, pavyzdžiui, duomenys apie Kinijos eksporto į ES dalį – 2022 m. ji jau viršijo 20 proc.
– Manau, kad problema yra ne tik tai, kokią dalį ES importo sudaro produktai iš Kinijos, bet visų pirma tai, ką mes iš jos importuojame. Jei tai būtų prekės, kurias galėtume lengvai pakeisti, tada žinoma, turėtume neigiamą ekonominę priklausomybę, tačiau ji nebūtų tokia didelė ekonominio saugumo požiūriu.
Problema slypi tame, kad iš Kinijos importuojame prekes, kurios yra būtinos Sąjungai siekiant, pavyzdžiui, ekologinio perėjimo, ir nėra lengvos išeities iš šios priklausomybės. 4/5 šiandien Europoje naudojamų ličio jonų akumuliatorių yra iš Kinijos. Panašiai yra ir su retųjų žemių elementais. Žinoma, kai kuriuos iš jų būtų galima importuoti ne iš Kinijos, tačiau jų rafinavimas yra toks brangus ir su tuo susijusios tokios didelės aplinkosaugos sąnaudos, kad tokį sprendimą priimti nėra taip paprasta.
Be to, tai ne tik visos Europos, bet ir atskirų šalių problema. Paimkime Lenkiją, kuri yra trečia pagal dydį grafito importuotoja iš Kinijos po JAV ir Pietų Korėjos. Jį naudojame, pavyzdžiui, elektromobilių dalims gaminti. Kaip rodo, kokia pavojinga gali būti ši priklausomybė, praėjusių metų gruodžio 1 d. Kinija įvedė grafito eksporto licencijas.
Iš tiesų tai, ką minite, aiškiai matyti iš EBPO duomenų. Iš jų matyti, kad net daugiau nei 70 proc. importo į ES šalis iš Kinijos sudarė tarpinės prekės (2015-2020 m.). Lenkijos ekonomikos instituto ekspertai tvirtina, kad tai aiškiai rodo tiekimo iš šios šalies šaltinių pobūdį. Be to, tokie sektoriai kaip drabužiai, taip pat „kompiuterių, elektros ir elektronikos gaminiai ir dalys“ rodo didelę priklausomybę nuo importo iš Kinijos. Vis dėlto norėčiau trumpam grįžti prie Kinijos dalies ES eksporte. Prieš pandemiją ji sudarė apie 18 proc.; pandemijos metu – 22 proc.; 2022 m. ji vėl sumažėjo iki 20,5 proc. Įdomu, iš kur atsirado šis pandemijos pikas.
Manau, kad tada supratome minėtos priklausomybės mastą. Tam tikrų produktų tiesiog nebuvo įmanoma importuoti iš kitų pasaulio šalių, o tam tikrų prekių paklausa smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, kaukių, kurios jau daugelį metų gaminamos Rytų Azijoje.
Beje, farmacijos sektorius apskritai, o ypač tokių būtiniausių vaistų kaip paracetamolis ir jo tarpiniai produktai, gamyba iki šiol daugiausia buvo sutelkta būtent Kinijoje arba Indijoje, daugiausia dėl sąnaudų optimizavimo.
Grįžtant prie jūsų klausimo, problema buvo akivaizdi ir lustų srityje, kurių didžiąją dalį gauname iš Taivano – daugiau kaip 60 proc. pasaulio puslaidininkių produkcijos pagaminama šioje šalyje ir daugiau kaip 90 proc. pažangiausių, mažesnių nei 10 nanometrų, dydžio puslaidininkių. Tuo tarpu visi prisimename, kas nutiko, kai pasaulinėje rinkoje dėl COVID įvyko lustų gamyklų suvaržymai ir tiekimo grandinės sutrikimai – tuomet puslaidininkių paklausa smarkiai išaugo, o pasiūla negalėjo atsilikti – tarptautinis automobilių sektorius turėjo drastiškai sumažinti gamybą.
Atrodo, kad Europos Sąjungos vadovai pagaliau suvokė šią problemą. Pavyzdžiui, gruodį vykusiame ES ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikime buvo kalbama apie tai. Tuomet Ursula von der Leyen paragino, jos teigimu, iš naujo subalansuoti prekybos santykius su Kinija. Mūsų pokalbio pradžioje paminėjote vieną iš šio disbalanso aspektų – turiu omenyje tai, kad Europos bendrovės neturi galimybių patekti į Kinijos rinką. Kokia to priežastis?
Svarbu nepamiršti, kad tai ne tik Europos, bet ir visų užsienio bendrovių problema. Kinijos rinka yra asimetriškai atvira, o tai lemia kinų suformuluotos taisyklės, pagal kurias jų rinkoje galima veikti tik tam tikruose aiškiai apribotuose sektoriuose arba tik bendradarbiaujant su Kinijos partneriu. Yra vidaus taisyklių, dėl kurių išorės subjektams labai sunku gauti finansavimą, o Kinijos bendrovėms tai padaryti daug lengviau.
Šiandien daugelyje sektorių jau įvyko dalinis atsivėrimas, tačiau vis dar susiduriame su jo pasekmėmis. Ne visos Europos Sąjungos šalys yra vienodai paveiktos, nes ne visos yra vienodai priklausomos nuo Kinijos. Vokietija yra labiausiai paveikta dėl to, kad būtent jos įmonės yra labiausiai įsitvirtinusios Vidurinėje Karalystėje, o tai labai atsispindi ekonominiuose duomenyse – Kinijos rinkoje veikiančių Vokietijos įmonių metinės pajamos sudaro apie 6 proc. Vokietijos BVP.
Tai labiausiai akivaizdu dviejuose sektoriuose – automobilių ir chemijos.
Sutelkime dėmesį į pirmąjį. Daugelį metų Vokietijos įmonės labai gerai veikė Kinijos rinkoje, nes su šios šalies įmonėmis kūrė bendras įmones, iš kurių taip pat turėjo naudos, nes šios šalies klientai turėjo didelę paklausą Vokietijos aukščiausios klasės automobilių prekės ženklams. Tačiau kita vertus, šios įmonės perduodavo savo technologinę patirtį Kinijai, kuri sukūrė labai stiprią gamybos grandinę, daugiausia pagrįstą vokiškomis technologijomis, pavyzdžiui, susijusiomis su elektriniais automobiliais.
Todėl šiandien, jei norite konkuruoti pasaulinėje elektromobilių rinkoje, turite tam tikru mastu remtis Kinijos technologijomis. Kinija jau užima tokią svarbią vietą pasaulio elektromobilių žemėlapyje, kad jos negalima ignoruoti.
Tam tikra ironija yra tai, kad bendradarbiavimas su Kinija, daugelį metų teikęs Vokietijos koncernams didžiulę naudą, tuo pat metu privedė prie to, kad Kinijos gamintojai jau išstūmė šiuos koncernus iš Kinijos rinkos. Pastarieji jau pradeda stipriai plėstis į Europą ir jei ES laiku nesureaguos, ši banga bus nesustabdoma, ypač dėl to, kad su jais sunku konkuruoti kainomis.
Tačiau šis klausimas yra labai sudėtingas, nes Vokietijos verslas, nepaisant to, kas vyksta, ir nepaisant to, kad Kinijos ekonomika rodo tam tikras nuosmukio tendencijas, nori likti šioje šalyje. Naujausi Vokietijos prekybos rūmų Kinijoje duomenys rodo, kad daugiau kaip 90 proc. Vokietijos įmonių nori likti Kinijos rinkoje, o daugiau kaip pusė jų netgi ketina didinti savo investicijas šioje šalyje.
– Ar tai įpročio reikalas ar noras išlaikyti konkurencinį pranašumą dėl gerokai mažesnių Kinijos gamybos sąnaudų?
– Tiesa ta, kad labai sunku rasti alternatyvą Kinijos rinkai. Vieno stambaus Vokietijos automobilių gamintojo cituojamame anekdote teigiama, kad pavyzdžiui Indijoje po metų būtų galima pasiekti savaitės trukmės aukščiausios klasės prekių ženklų pardavimus Kinijoje. Pasaulyje nėra jokios kitos rinkos, kuri turėtų tokį mastą ir tokią vidinę tokio pobūdžio prekių paklausą.
Dėl šios priežasties ten jau veikiančios įmonės mieliau renkasi strategiją „vietos gyventojams“, t. y. kurti atskirą tiekimo grandinę Kinijoje, o ne pasitraukti. Taikant tokią strategiją, jei ilgainiui paaiškėtų, kad įmonė palaipsniui išstumiama iš Kinijos rinkos, įmonė apskritai nepraranda tiek daug, nes vis dar vykdo atskiras operacijas, pavyzdžiui, Europoje ir JAV.
Bendraudami su užsienio subjektais, kinai dažnai žada, kad jiems bus sudarytos geresnės sąlygos patekti į rinką. Iš pradžių jie net iš dalies juos išpildo. Tačiau galiausiai jos daro spaudimą šioms bendrovėms, o šios savo ruožtu – savo vyriausybėms, kad šios formuotų savo politiką Kinijos atžvilgiu taip, kad jos padariniai nepaveiktų verslo. Vėlgi – tai aiškiai matyti Vokietijos atveju, kur aiškiai atskirti nacionaliniai interesai ir Vokietijos verslo interesai.
Svarbu tai, kad Europos verslo priklausomybė nuo Kinijos jau yra tokia didelė, kad ši šalis jau gali taikyti ne tik morkų, bet ir lazdų strategiją, pavyzdžiui, įvesdama galio ar germanio eksporto licencijas ir priversdama Europą žengti žingsnį atgal ir atidėti tam tikrus politinius sprendimus, susijusius su rizikos mažinimu (priklausomybės nuo žaliavų, produktų ar technologijų mažinimo procesas dėl galimos grėsmės ES saugumui).
– Tai, apie ką kalbate, galima matyti ir santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis, pvz. kai jos pradėjo taikyti tam tikrus mechanizmus, kad sumažintų priklausomybę nuo Kinijos, pastaroji atsakė praėjusių metų rugpjūtį apribodama JAV bendrovių prieigą prie jūsų minėto galio. Tuo tarpu jis yra esminis ingredientas gaminant pavyzdžiui mikroschemas. Tai tik parodo, kad egzistuoja universali strategija, kaip padaryti bet kurį užsienio partnerį priklausomą.
– Be abejo, be to, labai veiksminga.
– Kita vertus, Kinija vykdo politiką, pagal kurią subsidijuoja eksportą ir įmonių plėtrą. Nuo 2015 m. vykdomas dešimties metų planas „Pagaminta Kinijoje 2025 m.“, pagal kurį, naudodamasi šiomis subsidijomis, Kinija nori plėtoti savo pramonę ir pasiekti, kad aukštųjų technologijų gamybos dalis vidaus rinkoje sudarytų 70 proc. Tai didžiulis mastas. Beje, šis Pekino vykdomas eksporto subsidijavimas yra viena iš priemonių, kurias Europos Komisijos vadovas griežčiausiai kritikuoja, kai kalbama apie neproporcingus ES ir Kinijos santykius.
– Šiuo metu Europoje plačiai diskutuojama apie rizikos mažinimą ir tai, kaip pasiekti savarankiškumą strateginiuose sektoriuose. Nes taip pat svarbu prisiminti, kad rizikos mažinimas yra susijęs su didesnio ekonominio atsparumo kūrimu, tačiau nenurodoma, kokios konkrečiai šalies atžvilgiu.
Paradoksalu, tačiau šios strategijos Kinija laikosi jau ilgą laiką. Teisingai paminėjote planą „Pagaminta Kinijoje 2025“, nes jis tai aiškiai parodo. Apskritai nuo pat Xi Jinpingo valdymo pradžios savarankiškumo ir nepriklausomybės nuo Vakarų technologijų klausimas buvo vienas svarbiausių. Xi Jinpingas yra lyderis, kuris labai daug dėmesio skiria ekonominiam saugumui. Be to, jis mano, kad šio saugumo neįmanoma pasiekti, jei žmogus yra priklausomas nuo užsienio, pirmiausia JAV technologijų.
Tuo pat metu Kinijoje jau kurį laiką jaučiamas ryškus gamybos perteklius. Namų ūkių nuotaikos ten tokios žemos, kad labai sunku skatinti vidaus vartojimą. Be to, sustiprėjo natūralus Kinijos gyventojų polinkis taupyti. Todėl perteklinė produkcija, susidariusi dar pandemijos metu, negali būti parduota vidaus rinkoje. Todėl ji pirmiausia siunčiama į Europos rinką, kuri vis dar yra viena iš atviriausių. Tai matyti, pavyzdžiui, iš muitų. Jungtinėse Amerikos Valstijose muitai elektromobiliams iš Kinijos jau siekia 27 proc. Europoje šis rodiklis vis dar siekia tik 10 proc.
Šiandien Kinijai labai reikia atvirų rinkų ir todėl, kad ji pati kovoja su labai dideliu nedarbu, daugiausia jaunimo. 2023 m. birželį jis viršijo 21 proc. ir tuo metu sukėlė didelius socialinius neramumus. Todėl galiausiai valdžios institucijos nusprendė daugiau tokių skaičių neskelbti.
Tačiau visa tai reiškia, kad Kinijai labai reikalingos užsienio investicijos, kad po pandemijos paskatintų jos ekonomiką. Tam tikra prasme ji pati yra priklausoma nuo Europos rinkos, tačiau gali šią priklausomybę paversti savo pranašumu.
– Kaip tai atsitiko, kad Kinija padarė Europos Sąjungą tokią priklausomą nuo savęs? Minėjote Kinijos prekėms taikomų tarifų skirtumus ir dažnai pabrėžiama, kad Sąjunga apskritai yra labai priklausoma nuo tarptautinės prekybos, be to, jai trūksta visos Bendrijos fiskalinio pajėgumo. Ar yra dar kas nors?
– Jungtinėse Valstijose visos partijos sutaria, kad bendradarbiavimas su Kinija turi didelį poveikį nacionaliniam saugumui. To trūksta Europai, todėl kai kurios šalys taip priešinasi bent jau Europos ekonominio saugumo strategijos įgyvendinimui.
Kita problema yra ta, kad JAV gali veiksmingai kurti ekonominio spaudimo priemones Kinijai dėl to, kad pastaroji vis dar yra labai priklausoma nuo tam tikrų JAV technologijų, pavyzdžiui, susijusių su puslaidininkių gamyba.
Amerikiečiai netgi bandė tuo pasinaudoti, Donaldui Trumpui pradėjus vykdyti atsiejimo politiką, t. y. visišką ir staigų atsiskyrimą nuo Kinijos. Šios politikos galiausiai pasirodė neįmanoma įgyvendinti, nes net ir tarp abiejų šalių ekonominiai ryšiai buvo pernelyg stiprūs, kaip ir Amerikos verslo pasipriešinimas.
Joe Bidenas atėjęs į valdžią sukūrė tam tikrą priemonių sistemą, atribojančią Kiniją nuo JAV technologijų. Žadėta, kad ji bus labai veiksminga, tačiau praktiškai paaiškėjo, kad net 2022 m. spalio mėn. Bideno administracijos įvesti puslaidininkių eksporto apribojimai nepasiekė užsibrėžto tikslo – sustabdyti ar net pristabdyti Kinijos šios rūšies gamybos plėtrą.
Vis dėlto negalima paneigti, kad amerikiečiai skiriasi nuo europiečių tuo, kad pirma, jie vis dar turi labai didelę technologinę įtaką Kinijai, ir antra, tarppartiniu lygmeniu jau pasiektas sutarimas, kaip bendradarbiauti su Kinija. Europoje šis procesas dar tik aiškėja.
– Lenkijos ekonomikos instituto ataskaitoje pažymima, kad Europoje „akivaizdžiai ribojama griežtesnė politika Kinijos atžvilgiu“. Jūs taip pat paminėjote šį kai kurių valstybių narių nenorą. Ir tai tikriausiai turima omenyje ne tik minėta Vokietija….
– Tai tikrai nėra tik Vokietijos problema. Ten apie pasipriešinimą pirmiausia kalbame verslo kontekste.
Tačiau tam priešinasi ir pačios valstybės narės. Taip yra todėl, kad kai Ursula von der Leyen 2023 m. birželį paskelbė Europos Sąjungos ekonominio saugumo strategiją, paaiškėjo, kad norėdama ją įgyvendinti, Europos Komisija turės išplėsti savo kompetenciją pačių valstybių narių sąskaita.
Viena iš svarbiausių šioje strategijoje įtvirtintų idėjų – pradėti tikrinti Europos įmonių išvykstamąsias investicijas. Tai buvo susiję su investicijomis, kurios būtų vykdomos vadinamosiose didelės rizikos rinkose, pavyzdžiui, Kinijoje.
Kol kas tai tik idėja, ES Komisijos narys dar nepaskelbė jokio reglamento, tačiau pastaruoju metu tapo akivaizdu, kad lėtėjimą daugiausia lemia būtent Bendrijos narių ir pačių įmonių pasipriešinimas. Pastaroji nurodo, kad priversta atskleisti investicijų planus, ji praras konkurencingumą.
Minėtoje Europos Sąjungos ekonominio saugumo strategijoje taip pat raginama suderinti eksporto kontrolę. Kol kas kiekviena valstybė narė pati sprendžia dėl šios kontrolės, ypač daug dėmesio skirdama dvejopo naudojimo prekėms, t. y. toms, kurios gali būti naudojamos ir civiliniais, ir kariniais tikslais. Manoma, kad tai turėtų būti sprendžiama iš viršaus į apačią.
Pavyzdys, rodantis, kokie svarbūs yra tokie sprendimai, yra Nyderlandų ASML Holding tiekianti pažangiausias litografijos mašinas puslaidininkių gamybai. Ji naudoja amerikietiškas technologijas, o tai nestebina, nes, kaip jau minėjau, amerikiečiai šioje srityje turi beveik pasaulinę monopoliją.
Todėl 2023 m. rugsėjį bendrovė turėjo pakoreguoti savo politiką, kad laikytųsi su puslaidininkiais susijusių JAV eksporto apribojimų. Tačiau laikui bėgant amerikiečiai ėmė daryti dar didesnį spaudimą, kad šie apribojimai būtų padidinti, įskaitant draudimą parduoti tolesnes pažangių litografijos mašinų serijas į Kiniją. Tuo tarpu Kinija buvo pagrindinė ASML rinka. Problema tapo aiški ir Nyderlanduose imta kalbėti, kad eksporto apribojimai turėtų būti svarstomi ne konkrečios valstybės narės, o visos Bendrijos lygmeniu. Juk viena šalis gali būti nepajėgi veiksmingai derėtis su tokia stipria partnere, kaip, pavyzdžiui, minėtosios Jungtinės Valstijos.
Tačiau šiandien ši tema nėra uždara. Kaip beje ir kitos anksčiau paminėtos. Nuo 2019 m. valstybėse narėse taikomas investicijų patikros mechanizmas, kuriuo Sąjunga gali patikrinti, ar Bendrijai nepriklausančios šalys neinvestuoja į sektorius, kuriuose priklausomybė nuo jų gali kelti pavojų ES saugumui.
Tačiau iki šiol nepriimta jokių privalomų sprendimų dėl Europos bendrovių investicijų trečiosiose šalyse atrankos. Kol kas įgyvendinant ekonominio saugumo strategiją parengtas tik Europos Sąjungai svarbių technologijų sąrašas ir įdiegtas apsaugos nuo trečiųjų šalių ekonominio išviliojimo mechanizmas. Tačiau turime pripažinti, kad pastarasis yra labai svarbus. Prisimename stiprų Kinijos ekonominį spaudimą Lietuvai po to, kai ši sutiko Vilniuje atidaryti Taivano atstovybę.
– Rizikos mažinimas pandemijos metu ir iškart po jos buvo glaudžiai susijęs su strategija priartinti gamybą prie rinkų. Tačiau neseniai minėtame Lenkijos ekonomikos instituto pranešime perskaičiau, kad svarbiausias klausimas, atrodo, yra tas, ar praktiškai reikėtų remtis būtent šia strategija, ar tiesiog išlaikyti diversifikuotas tiekimo grandines.
– Taip pat reikia diversifikuoti gamybą – 100 proc. produkcijos negali būti gaminama Europoje. Tačiau strateginiuose sektoriuose gamyba ar bent jau didelė jos dalis tikrai turėtų būti vykdoma. Tai savo ruožtu galėtų tapti didžiule galimybe Vidurio ir Rytų Europos regiono šalims.
– Susidūriau su nuomone, kad rizikos mažinimo politika veda į deglobalizaciją ir todėl galiausiai yra pasmerkta nesėkmei, nes mes negalime sustabdyti globalizacijos. Ar tikrai įmanoma tarp šių dviejų sąvokų dėti lygybės ženklą?
– Manau, kad ne. Rizikos mažinimas nėra atsiejimas. Pastarasis lėmė deglobalizaciją, juo buvo siekiama visiškai atsieti prekybą ir nuolatines investicijas nuo tam tikrų šalių, pavyzdžiui, Kinijos.
Rizikos mažinimas pagal savo prielaidas nėra toks radikalus, tai švelnesnė atsiejimo versija. Jis grindžiamas ekonominio saugumo stiprinimu tik tam tikruose strateginiuose sektoriuose, pavyzdžiui, pereinamojo laikotarpio energetikoje arba naujų technologijų plėtojimo srityje. Jis daro prielaidą, kad Europos Sąjungos valstybės narės pasieks saugumą drastiškai neatitrūkdamos nuo išorės partnerių.
– Ar manote, kad tai galėtų pasiteisinti?
Daug kas priklausys nuo politinės valios. Dar nežinome, kiek svarbi bus rizikos mažinimo politika rudenį suformuotai naujajai Europos Komisijai.
Be to, kad rizikos mažinimas būtų sėkmingas, jis turi būti neatsiejamas nuo Europos verslo, jis turi būti jiems priimtinas ir patvirtintas, pavyzdžiui, remiantis tuo, kaip veikia draudimo polisas – matome, kad yra tam tikra rizika, todėl apsidraudžiame nuo jos tam tikram atvejui. Tačiau apskritai politika neturi kenkti verslui, kitaip ji žlugs.
Svarbu ir tai, kiek atskiros valstybės narės pajus šios politikos naudą. Ir todėl kiek jos bus pasirengusios perduoti dalį savo kompetencijos Europos Komisijai, kad būtų suderinta, pavyzdžiui, eksporto kontrolė.
Taip pat daug kas priklausys nuo to, kiek Kinija rems Rusiją. Juk tai visada yra klausimas, kuris Europos Sąjungos valstybes nares veikia kaip šaltas dušas.