Šia direktyva siekiama pagerinti darbo sąlygas įvedant skaidresnes įdarbinimo taisykles ir padėti pritaikyti darbo rinką prie naujų aplinkybių. Joje nustatomos minimalios teisės ir atnaujinamos nuostatos dėl darbuotojams teikiamos informacijos apie darbo sąlygas.
Transporto sektoriui kontroversiškiausias yra 7 straipsnis. Pagal šią nuostatą darbdavys, kurio darbuotojas išvyksta dirbti į kitą šalį, turi pateikti dokumentus, kuriuose turi būti ši informacija:
- užsienio valstybė ar valstybės, kuriose bus dirbama, ir numatoma darbo trukmė;
- valiuta, kuria bus mokamas darbo užmokestis;
- kai taikytina, išmokos pinigais ar natūra, kurios yra susijusios su darbo užduotimis;
- informacija, ar užtikrinama darbuotojo repatriacija, ir, jei taip, darbuotojo repatriacijos sąlygos.
Šios nuostatos 2 punktas yra dar griežtesnis, nes reikalaujama, kad komandiruoto darbuotojo dokumentuose prieš išvykstant būtų nurodyta informacija apie:
- darbo užmokestį, kurį darbuotojas turi teisę gauti pagal priimančiosios valstybės narės taikomą teisę;
- kai taikytina, visų rūšių komandiruotpinigius ir visų rūšių kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidų atlyginimą;
- nuoroda į oficialią nacionalinę interneto svetainę, priimančiosios valstybės narės parengtą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/67/ES (15) 5 straipsnio 2 dalį.
Nors nustatyti šalį, kurioje bus atliktas darbas, ir valiutą, kuria bus mokamas darbo užmokestis, nebus problemų, tai nustatyti atlyginimo dydį vairuotojui prieš išvykstant gali būti sudėtinga užduotis. Pirma, vairuotojo maršrutas dažnai būna nenuspėjamas, antra, niekur nėra oficialios svetainės, kurioje būtų galima pasitikrinti minimalaus darbo užmokesčio tarifus konkrečioje šalyje, nors sektoriaus įkainius vairuotojui reikėtų nustatyti po to, kai kiekviena šalis įves Mobilumo paketą.
Vežėjams palankios išimtys
Darbdavys neturės vykdyti minėtų reikalavimų tais atvejais, kai vairuotojo darbo užsienyje trukmė neviršija keturių savaičių iš eilės. Prisiminkime – Mobilumo paketo nuostatos įtvirtino pareigą organizuoti vairuotojų darbą taip, kad jie galėtų:
- grįžti į darbdavio veiklos centrą, kuris yra įprastinė vairuotojo bazė ir kur prasideda jo kassavaitinio poilsio laikotarpis darbdavio gyvenamojoje šalyje,
- arba grįžti į vairuotojo gyvenamąją vietą kiekvienu keturių savaičių iš eilės laikotarpiu.
Tai reiškia, kad jei vairuotojas nebus užsienyje ilgiau nei 4 savaites, darbdavys neprivalo vykdyti minėtų įsipareigojimų.
Reikia pridurti, kad kiekviena šalis savo nuostatuose gali nustatyti skirtingą laikotarpį, kuriam pasibaigus turi būti įvykdyti papildomi reikalavimai. Baudos už naujų įsipareigojimų nevykdymą bus nustatomos individualiai kiekvienoje šalyje. Šios nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.
Bendradarbiavimas: Paulina Eliaš-Petrusevič, Transcash.eu