Per pastaruosius kelerius metus tiekimo grandinėje kilo iki šiol neregėta įtampa. Dėl COVID-19 pandemijos daugelį savaičių vėlavo pristatyti daugelį galutinių prekių ir komponentų, pagamintų ir pristatytų dažnai iš kitos pasaulio pusės. Be to, šių prekių importo išlaidos išaugo kelis kartus.
Pandemijos metu kilusi krizė atkreipė dėmesį į gamybos ir tiekimo šaltinių perkėlimo į Tolimuosius Rytus problemą. Nors ramiais laikais tai turėjo daug privalumų, COVID-19 laikotarpiu tai tapo košmaru Europos importuotojams ir gamintojams, kuriems staiga teko susidurti su smarkiai išaugusiomis sąnaudomis, vėlavimais ar net daugelio prekių neprieinamumu.
Iš savo transporto kiemo visi prisimename, kaip 2021–2022 m. naujų sunkvežimių laukėme kelius ketvirčius. Daugelyje Europos sunkvežimių gamyklų gamyba sustojo dėl skaldos trūkumo.
Nors pandemija jau praeityje, tai nereiškia, kad kartu su ja išnyko ir įtampos tiekimo grandinėse problema. Prasidėjęs karas Ukrainoje visiškai pakeitė energijos išteklių tiekimą į Europą, nes dujas ir naftą iš Rusijos pakeitė analogiškos dujos ir nafta iš Jungtinių Valstijų arba Artimųjų Rytų. Savo ruožtu, naujausia krizė Raudonojoje jūroje vėl pabrangino prekių iš Azijos gavimą. Jau nekalbant apie tai, kad pailgėjo jų pristatymo laikas.
Kaip pabrėžia Portlando valstybinio universiteto tiekimo grandinės valdymo profesorius Carlosas Mena, geopolitinis neapibrėžtumas ar pasaulinės tiekimo grandinės anaiptol nėra pastarųjų dešimtmečių išradimas. Šios problemos buvo žinomos jau prieš kelis šimtus metų.
„Pasaulinės tiekimo grandinės skiriasi tuo, kad šiandien jos apima daug daugiau prekių, kurios dažnai yra tarpusavyje susijusios ir susietos kaip sudėtingos mašinos dalys“, – pasakė jis.
Todėl aprūpinimo ir importo komandoms tenka konkretus iššūkis – sukurti tiekimo grandines, kurios būtų atsparesnės geopolitinei įtampai ir galimam nutrūkimui.
Kaip pabrėžiama naujausiame HSBC tyrime, jie turi tai padaryti:
- supaprastinant ir trumpinant tiekimo grandines;
- naudojant prekes iš arčiau namų esančių rinkų;
- atkreipiant dėmesį į pagrindinių tiekėjų kilmę ir iš kur jie tiekia produkciją;
- vengiant tiekti prekes iš šalių, su kuriomis gali kilti prekybinių ginčų ar prekybos sutrikimų;
- atsisakant vieno tiekimo šaltinio.
„Tai strategijos, padedančios kurti atsparias tiekimo grandines sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis“, – teigia ataskaitos autoriai.
Teoriškai viskas atrodo paprasta. Tačiau organizacijos, norinčios pertvarkyti savo tiekimo grandines, greitai susiduria su daugybe iššūkių. Šalių, turinčių gamybos išteklius, infrastruktūrą, tinkamus darbuotojus ir inovacijų bei technologijų lygį, reikalingą svarbiam vaidmeniui tiekimo grandinėje atlikti, nėra daug.
Gali paaiškėti, kad naujas politiškai ir geografiškai saugesnis tiekėjas yra mažiau veiksmingas, mažiau techniškai išvystytas ir turi mažesnius gamybos pajėgumus nei jo pirmtakas.
Be to, viena yra ieškoti tiekėjų arčiau rinkų (vadinamasis „nearshoringas“). Kitas dalykas – diversifikuoti tiekėjus ir nebepriklausyti tik nuo vieno tiekimo šaltinio. Dėl to gali paaiškėti, kad nauji tiekėjai ne tik nebūtinai atitiks reikalavimus tokiu pat mastu kaip esami, bet jų bus keli.
„Tai yra sunkumai, susiję su naujų tiekimo strategijų įgyvendinimu. Įmonės turi užmegzti ryšius keliose rinkose, kad rastų tokį patį galimybių derinį, kokį anksčiau turėjo vienoje rinkoje“, – sakė HSBC Global Trade Solutions JAV pardavimų padalinio vadovas Ajitas Menonas.
Tiekimo grandinės diversifikavimo problemą neseniai sprendė ir logistikos milžinė DHL. Ataskaitoje „Tiekimo grandinės diversifikavimas“ DHL ekspertai išsamiai apibūdino keturis tiekimo diversifikavimo aspektus.
- „Multishoring“ – tai bendradarbiaujančių gamintojų ir tiekėjų paieška keliuose skirtinguose regionuose ar šalyse, siekiant sumažinti galimą riziką. Tai taip pat gali reikšti to paties tiekėjo naudojimą keliose skirtingose vietose ir gamybos pajėgumų dubliavimą.
- Daugiašalis aprūpinimas – jei daugiašalis aprūpinimas susijęs su keliomis geografinėmis vietomis, tai daugiašalis aprūpinimas apima kelis tiekimo šaltinius, įskaitant papildomus ir perteklinius tiekėjus ir pajėgumus, kad būtų kompensuota galima veiklos rizika.
- Transporto rūšys – vienu metu naudojamos kelios transporto rūšys, apimančios visus vežimo etapus nuo pirmosios mylios iki tolimojo vežimo ir paskutinės mylios, siekiant įvairinti maršrutus ir sumažinti riziką.
- Logistikos operacijos – tai apima logistikos infrastruktūros plėtrą, įtraukiant papildomas funkcijas, pavyzdžiui, centrus, sandėlius ir paskirstymo centrus. Tam gali prireikti papildyti įmonės portfelį papildomais pajėgumais ir turtu arba perduoti kai kurias logistikos operacijas išorės paslaugų teikėjams, siekiant diversifikuoti veiklą.
Marissa Adams, „Global Trade Solutions“ vadovė Šiaurės ir Pietų Amerikos regione, siūlo bendrovėms įgyvendinti kelių etapų rizikos vertinimo ir reagavimo į problemas tiekimo grandinėse procesą:
- Rizika pagrįsta tiekimo šaltinių analizė – užuot sutelkę dėmesį į išsamią riziką, susijusią su produktų kategorijomis ar atsargomis, sutelkite dėmesį į tas sritis, kuriose tiekimui kyla didžiausia rizika. Dažnai tai lemia geografija, t. y. rizika, susijusi su mūsų tiekimo šaltinių vieta.
- Tiekimo sutrikimo pasekmių analizė – įvertinti tiekimo sutrikimo tikimybę yra sunku, tačiau analizuoti galimas tokios situacijos pasekmes – ne taip paprasta. Kokiems produktams ar produktų grupėms būtų daromas poveikis? Kiek laiko? Ar turime alternatyvių tiekimo šaltinių? Kokios galėtų būti tiekimo sutrikimo pasekmės? Atsakymus į šiuos klausimus turėtų žinoti visi importuotojai.
- Tiekimo grandinės sutrikimų variantų analizė – kiti tiekėjai yra kur? Ar jų produktai yra identiški? Kaip jie savo kokybe, gamybos mastu ir prieinamumu prilygsta mūsų pagrindiniam tiekėjui? Ar užtenka vieno alternatyvaus tiekėjo ar jų reikia daugiau?
Procesą reikėtų reguliariai kartoti, kad būtų išvengta netikėtų įvykių ir rizikos.