Analitinės platformos „Freight Perspectives“ duomenys rodo, kad pokytis yra sisteminis, o ne vietinis. Naftos kainai perkopus 100 dolerių už barelį, dyzelino kainos Europoje šoktelėjo nevienodu tempu, išryškindamos skirtingas valstybių fiskalines strategijas ir intervencijos lygius.
Didžiausi kainų šuoliai fiksuoti Vakarų ir Šiaurės Europoje. Vokietijoje dyzelinas pabrango apie 25 proc., Nyderlanduose – 20 proc., Austrijoje – 23 proc., Danijoje – 19 proc. Tuo metu Lenkijoje kainos pakilo apie 22 proc., Prancūzijoje – 18 proc., Ispanijoje – 16 proc. Vidurio ir Pietų Europoje augimas buvo nuosaikesnis: Rumunijoje – apie 6 proc., Vengrijoje – 5 proc., nors Čekija išsiskyrė 18 proc. šuoliu.
Šie skirtumai nėra tik statistika. Jie tiesiogiai formuoja konkurencinę aplinką. Skirtingos mokesčių politikos, subsidijų nebuvimas ar priešingai – reguliuojamos kainos lemia, kad vežėjai skirtingose rinkose susiduria su visiškai skirtingomis sąnaudų bazėmis.
Dalis valstybių, tarp jų Vokietija, Prancūzija ar Danija, kol kas renkasi stebėti rinką, vengdamos tiesioginių intervencijų. Kitos – kaip Belgija, Slovėnija ar Kroatija – taiko kainų ar maržų reguliavimą. Lenkija ir Vengrija veikia netiesiogiai, per valstybės įtaką turinčius rinkos dalyvius. Rezultatas – vis labiau fragmentuota rinka, kurioje vieningo kainų lygio nebelieka.
Nauja strategija – „degalų turizmas“
Šioje aplinkoje atsiranda ir nauji elgsenos modeliai. Vadinamasis „degalų turizmas“ tampa ne išimtimi, o strategija. Vežėjai sąmoningai planuoja maršrutus taip, kad galėtų piltis degalus pigesnėse šalyse. Ypač ryškus srautas iš Vokietijos į Lenkiją, kur kainų skirtumai siekia net 0,50–0,60 Eur už litrą. Tai jau daro poveikį ne tik sąnaudoms, bet ir infrastruktūrai – pasienio degalinės patiria didesnį apkrovimą, o degalų prieinamumas kai kuriose vietose tampa ribotas.
Tačiau svarbiausias pokytis vyksta skaičiuoklėse. „Freight Perspectives“ analizė rodo, kad dyzelino kainų augimas jau tiesiogiai persikelia į konkrečius maršrutus. Pavyzdžiui, maršrute Poznanė–Esenas (apie 765 km) degalų dalis bendrose sąnaudose išaugo nuo 24,6 proc. iki 28,4 proc. Tai lėmė bendrų veiklos sąnaudų padidėjimą 5,3 proc. ir poreikį koreguoti tarifą maždaug 62 Eur už reisą.
Ilgesniuose maršrutuose efektas taip pat akivaizdus
Kryptimi Saragosa–Roterdamas sąnaudos išaugo apie 3,9 proc., o tarifų korekcija siekia apie 72 Eur. Tuo tarpu maršrute Breša–Mančesteris, nepaisant didesnio atstumo, sąnaudų augimas buvo santykinai mažesnis – apie 2,3 proc., tačiau absoliuti korekcija vis tiek siekia apie 84 Eur.
Šie skaičiai rodo esminį lūžį: degalai vėl tampa vienu pagrindinių sąnaudų veiksnių, o ne stabilia, prognozuojama eilute. Vežėjams tai reiškia, kad tarifai nebegali būti fiksuojami ilgesniam laikui be lankstumo mechanizmų.
Bendra tendencija aiški – rinka tampa ne tik brangesnė, bet ir sudėtingesnė. Kainų skirtumai tarp šalių, skirtingos reguliavimo priemonės ir sparčiai kintanti energijos rinka verčia vežėjus veikti greičiau ir tiksliau. Tokiomis sąlygomis konkurencinis pranašumas vis dažniau priklauso ne nuo masto, o nuo gebėjimo operatyviai reaguoti į kintančius kaštus.
Todėl šiandien transporto versle svarbiausia tampa ne tik vežti, bet ir skaičiuoti.
