1912 metais Jungtinėse Valstijose buvo 8 milijonais daugiau arklių nei dešimtmetį anksčiau. Nors vis garsiau buvo girdėti balsai protestuojančių, pasisakančių prieš gyvūnų panaudojimą transporte. Per sausrą vien tik Niujorke 1911 m. nudvėsė 1200 arklių. Vis dėlto neapykanta dėl nehumaniško elgesio su gyvūnais neturėtų jokios įtakos, jei į pagalbą neateitų ekonomika.
Brangios transporto priemonės
Arklio ir vežimo išlaikymas kas mėnesį kainavo 111,2 JAV dolerių. Prie to reikėjo pridėti arklio kainą (240 JAV dolerių), kuris gyveno 5 metus, už vežimą reikėjo sumokėti 250 JAV dolerių ir jo užtekdavo 7 metams. Pakinktai kainavo 40 JAV dolerių ir atlaikydavo 2 metus.
1907 m. “Autocar” sunkvežimis
Po santraukos, darant prielaidą, kad arklio vežimas įveikdavo per dieną 17 mylių, viena mylė kainavo 26 centus. Sunkvežimis galėjo įveikti per dieną 50 mylių ir kaina apie 10 centų mažesnė nei arklio vežimas.
Populiarūs sunkvežimiai
Dėl ekonominių priežasčių sunkvežimiai vis labiau ir labiau populiarėjo. 1910 m. visos gamyklos pagamino 6 tūkstančius sunkvežimių 9,7 mln. dolerių vertės, kas paskatino lengvųjų automobilių gamybą ir iš automobilių gamyklų juostų išriedėjo 181 tūkst. lengvųjų automobilių, kurių bendra vertė buvo 215,3 milijono dolerių. Tų laikų aplinkosaugininkai plojo automobilių pramonės vystymuisi, nurodant į išaugusią miesto higieną ir… švaresnį orą.
1901 m. komercinis furgonas “White” su garine pavara
Nors sunkvežimiai judėdavo lėtai, paklausa buvo pakankamai didelė, kad kai kurios įmonės, pavyzdžiui, „Autocar” ar „White” pradėjo specializuotis gaminant sunkesnius riedmenis. Sunkiasvorės krovininės transporto priemonės, nuo pradinių lengvų pristatymo automobilių, naudojant lengvujų automobilių komponentus, tapo specializuotomis konstrukcijomis, su pakrovimu iki 5 tonų.