Žinote naujieną? Papasakokite mums apie tai!

Kažkada vyravo labai kenkiantis įsitikinimas, kad visi vairuotojai vagia. Šiuo metu vyrauja visai priešinga nuomonė – esą visi vairuotojai taip gerai uždirba, kad tikrai nė vienas nevogs degalų. Kas yra tiesa? Tiesa kaip paprastai yra kažkur per vidurį.

Papasakosiu Jums vieno savo pažįstamo vairuotojo istoriją. Kažkada dirbau vienoje ekspedicijos įmonėje. Joje – kaip paprastai būna – vairuotojai, važinėjantys tarptautiniais maršrutais, turėjo įvairias pravardes. Žaismingas ar nelabai, visaip būdavo. Tarp kitų buvo ir „Vadas“.

„Vadu“ vadinamas vairuotojas visada būdavo malonus, simpatingas, mandagus ir nekeldavo visiškai jokių problemų. Kadangi jo vairuojamas automobilis suvartodavo mažiausiai degalų įmonėje, buvo vienas iš mūsų vadovo numylėtinių. O kadangi sugebėdavo praleisti prie vairo visą mėnesį neužsukdamas į namus (seni laikai…), mėgome jį ir mes.

Ir viskas būtų puiku, jeigu ne tai, kad „Vado“ pravardė apskritai nederėjo su to žmogaus išorei, ir nė vienas iš jo kolegų nesistengė išsiaiškinti, iš kur atsirado ta pravardė. Tiktai po kelių mėnesių vienas iš vairuotojų prasitarė man, kad tai ne visa jo pravardė. Vairuotojai tarpusavyje vadino jį tiksliau – „Vadas Ilgoji žarna“, todėl, veidas buvo nugairintas saulės, ir su sodo žarna galėdavo išleisti degalus iš vilkikų, stovinčių per 4–5 automobilius nuo tos vietos, kurioje stovėjo jo paties vilkikas. Žarnos buvo ilgos, iš čia ir kilo ta pravardė.

Galima juoktis, bet „Vadas“ kas mėnesį gaudavo premiją, nes, žinoma, niekada nepereikvodavo degalų, ir gerą atlyginimą, nes važinėjo ištisai be pertraukų, be to, turėjo ir papildomų pajamų, kurias gaudavo pardavinėdamas vogtus degalus. Jis, skirtingai negu dauguma kitų vairuotojų, buvo labai sumanus, nes nevogdavo iš žmogaus, kuris jam mokėjo atlyginimą, o tik iš kitų vairuotojų stovėjimo aikštelėse. Vieną gražią dieną „Vadas“ pareiškė išeinantis iš darbo, o atsiimti darbo pažymėjimo atvažiavo jau su nauju, už grynuosius įsigytu savo transporto priemonių junginiu. Vadovą kone ištiko širdies smūgis.

Po poros savaičių teko grįžti su kolegomis iš komandiruotės, ir vienas iš jų pasistengė taip, kad senai mūsų „dvejukei“ (dviejų transporto priemonių junginiui) pritrūko degalų. Laimei, turėjome CB radiją, ir atsakydama į prašymą „gal kas galėtų nuvežti į degalinę už 3 kilometrų?“, degalinė pati atvyko pas mus. Mobilioji degalinė pasirodė esanti senas (labai senas) baltas „Passatas“, su statine, kurioje tilpo keli šimtai litrų degalų, elektriniu siurbliu ir žarna su pačiu tikriausiu degalų pylimo pistoletu, ištraukiamu per langą.

Ar galima apsisaugoti nuo degalų vagysčių?

Deja, aukso vidurio nėra, o kiekvieną apsaugą galima apeiti. Tačiau šią grėsmę galima minimizuoti.

I. Degimo kontrolė

Pirmiausia tam mums reikės geros, tačiau paprastos GPS sistemos, kuria naudosimės generuodami automobilio ridos ataskaitą. Ataskaita apims laiką nuo automobilio išvykimo iš bazės iki jo grįžimo atgal į bazę; taip sužinosime nuvažiuotų kilometrų skaičių.

Tačiau prašom atkreipti dėmesį! Jeigu turite naują Jums GPS sistemą, o Jūsų automobiliai važinėja maršrutais, kuriuose reikia persikelti keltu (pavyzdžiui, vykstant į Didžiąją Britaniją, Skandinavijos šalis, iš Italijos į Graikiją), reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip Jūsų GPS sistema skaičiuos „trūkstamus“ kilometru persikėlimo metu – jeigu automobilis pastatomas po laivo deniu, kur neveikia GPS sistema. Kai kurios GPS sistemos tokių kilometrų (kai automobilio „nematyti”) neskaičiuoja (tai teisinga), o kitos klaidingai priskaičiuoja juos pagal trumpiausią maršrutą nuo uosto iki uosto.

Gali būti ir taip, kad automobilis kelte bus pastatytas prie vartų, atviroje denio dalyje. Tada kai kurios GPS sistemos gali matyti „judantį“ automobilį ir skaičiuoti kilometrus, nors uždegimo spyna ir išjungta, ir visą plaukimo keltu laiką GPS nedings, o papildomi kilometrai klaidingai bus priskaičiuoti pagal maršrutą, kurį įveikė keltas.

Atsiminkite! Net per trumpą persikėlimą, pvz., iš Kalė į Doverį arba iš Dunkierko į Doverį, skaičiuojant į abi puses, įveikiama mažiausiai 80 ir 120 kilometrų atitinkamai, ir juos gali priskaičiuoti GPS sistema, nors automobilis ir nevažiavo. Į šiuos kilometrus reikia atsižvelgti apskaičiuojant vidutinį degalų vartojimą didelės krovininės transporto priemonės atveju, kai ji važiuoja maršrutu Lenkija – Anglija – Lenkija, ir vidutinį degalų vartojimą sumažinti mažiausiai 1 litru 100 kilometrų (vairuotojo naudai).

Antra, reikės paprastos trasos lapo formos, kurią turės vairuotojas turės užpildyti ir pateikti grįžęs po kiekvieno „rato“. Kelionės lape skaičiuojant degalus reikalingos kelios pagrindinės pozicijos: išvykimo data ir valanda, grįžimo data ir valanda, pradiniai ir galutiniai transporto priemonės skaitiklio rodmenys, pradinis ir galutinis degalų kiekis (geriausia – patikrinti patiems arba pavesti tai savo darbuotojui). Taip pat turi būti galimo degalų pildymo lentelė, kurioje nurodomi skaitiklio rodmenys iki degalų pylimo, įpiltų degalų kiekis litrais, data, vieta, degalų kaina, mokėjimo būdas.

Trečia, jeigu vairuotojas naudojasi degalų kortele, reikės išlaidų, patirtų naudojantis degalų kortele, išrašo/ataskaitos, apimančios laikotarpį nuo automobilio išvykimo iš bazės ir grįžimo į ją. Dauguma operatorių suteikia galimybę generuoti tokią suvestinę internetu.

Tačiau prašom atkreipti dėmesį! Priklausomai nuo to, kokią degalų kortelę turi vairuotojas, į duomenis apie išlaidas (degalų pylimą) gali būti neįtraukti visi sandoriai, atlikti per paskutines 24 valandas, o patvirtinant sandorį rankiniu būdu duomenys gali atsirasti net po kelių savaičių, nors dabar tokių situacijų pasitaiko retai. Tačiau kartkarčiais tokias ataskaitas reikėtų generuoti praėjus kelioms savaitėms ir patikrinti, ar per tą laiką neatsirado naujų duomenų apie degalų pylimą, kurių neįrašė vairuotojas atsiskaitydamas.

Degalų vartojimą galime apskaičiuoti ir pagal trasos lapą: pradiniai + (visi degalų pylimo kartai) – galutiniai skaitiklio rodmenys / (galutiniai skaitiklio rodmenys – pradiniai skaitiklio rodmenys). Tada reikia generuoti paprastą nuvažiuotų kilometrų ataskaitą pagal GPS nuo tos datos ir valandos, kurią automobilis išvyko, iki grįžimo datos ir valandos, ir patikrinti, ar kilometrų skaičius pagal GPS sutampa su kilometrų skaičiumi, kurį vairuotojas įrašė kelionės lape.

Skaičiuojame

1. Patikriname nuvažiuotų kilometrų skaičių, nurodytą kelionės lape (arba tiesiog pagal mūsų užrašytus pradinius transporto priemonės skaitiklio duomenis), ir palyginame su GPS sistemos ataskaita.

Jeigu kilometrų pagal GPS yra gerokai mažiau, gali būti, kad vairuotojas turi prietaisą, su kuriuo „prisuko“ papildomų kilometrų.

Ir tai visai ne pokštas – kas sakė, kad impulsų generatorių prie greičių dėžės su „magnetu“ galima tik užblokuoti? Kad skaitikliai „persisuka“ tik atgal? Be problemų galima nusipirkti prietaisą, kuris veikia atvirkščiai negu „magnetas”, t. y. prijungtas prie stovinčio automobilio generuoja „važiavimą“, nors automobilis stovi. Menki juokai prisiminus, kad tai 35 km? Taigi 35 km x 2 = 70 km per dieną, 21 darbo diena, gauname bemaž 1500 km, o vidutinis degalų vartojimas yra >30 litrų 100 kilometrų, vadinasi „sutaupoma“ apie 500 litrų degalų per mėnesį.

Vadovas patenkintas, nes suvartota mažai degalų – ir ne veltui, nes vaikinai nenugvelbė visko, kad neįkliūtų. Jeigu tų dviejų vilkikų „Scania“ savininkas susiprato skaitydamas mūsų straipsnį, nuoširdžiai jį sveikiname!

Jeigu kilometrų pagal GPS gerokai daugiau, pirmiausia reikia patikrinti, ar GPS nepriskaičiavo klaidingai kilometrų, pavyzdžiui, tada, kai automobilis stovėjo kelte. Antra, tai gali reikšti, kad vairuotojas turi tachografo išjungiklį arba magnetą – neleidžiamą naudotis prietaisą, sutrikdantį tachografo veikimą.

2. Patikriname degalų kortelės/mokėjimo kortelės išrašą palygindami su kelionės lapo duomenimis ir vairuotojo gautais patvirtinimais (čekiais), ir nustatome, ar mūsų vairuotojas nepamiršo įrašyti į sąrašą kurio nors degalų pylimo.

3. Apskaičiuojame vidutinį degalų vartojimą 100 km. Jau žinodami, kiek kilometrų nuvažiavo automobilis, apskaičiuojame suvartotų degalų kiekį (pradinis degalų kiekis plius galimi kartai, kai degalai buvo pilami maršrute, minus galutinis degalų kiekis), tada apskaičiuojame vidutinį degalų vartojimą: suvartotus degalus reikia padalyti iš nuvažiuotų kilometrų skaičiaus, o gautą rezultatą padauginti iš 100.

komentarai

comments0 komentarų
thumbnail
Tam, kad nustatyti pranešimus apie komentarus, pereikite prie savo paskyros