Europos kelių kokybė, vežėjų nuomone, yra ideali. Norėdamas įsitikinti tuo savo akimis,žurnalistas iš Baltarusijos išsiruošė į kelionę po kelias Europos šalis vilkiko kabinoje. Pirmas kelionės atvykimo punktas – vengrų Budapeštas, į kurį vairuotojas nuvyko per Lenkiją, toliau – Paryžius per Austriją ir Vokietiją.
Pirma kelionė: Kryptis: ES. Žurnalistas iš Baltarusijos iškeliauja į trasą vilkiku, kad išbandyti Europos kelius “savo kailiu”
Vokietija
Abejotina ar kuri nors Europos valstybė gali girtis turinti tokius kelius kaip Vokietija. Viskas dėl to, kad dauguma Vokietijos kelių buvo tiesiama 30-aisiais metais, todėl jie buvo projektuojami taip, kad būtų tinkami važiuoti karinėms transporto priemonėms. Pirmajam vokiškam autobanui jau yra daugiau nei 80 metų.
Stropūs vokiečiai skiria dėmesį ne tik kelių dangai, bet ir kelio pamatui. Remontuojant kelius, kelio danga yra keičiama iki taip pamato. 40% Vokietijos turi asfaltbetonio dangą.
Tiesiant kelius, dėmesys skiriamas viskam: drėgmei, grunto tipui, kritulių kiekiui. Kritulių atvejais nebaigtus tiesti kelius uždengia plėvele, kurią paskui nuima ir tokiu būdu leidžia sudrėkusiems sluoksniams išdžiūti. Tik po to, kai danga vėl tampa sausa, darbai tęsiami.
Kiekvienas kelias turi savo eksploatavimo garantinį laikotarpį. Jei kelio defektai atsiranda anksčiau, nei sueina garantinis terminas, įmonė, nutiesusi kelią, atlieka jo remontą savo sąskaita. Be to, jei taip atsitinka, atliekamas ne konkretaus kelio ruožo, o kapitalinis remontas – siekiant užkirsti kelią tolimesniam pažeidimų plitimui. Vis dėlto, tokios kokybės keliams remontai beveik nereikalingi.
Dešiniąją kelio pusę sudaro betono arba asfaltbetonio sluoksniai, dešinioji ir vidurinė- iš betono, be to, po jais esantis betoninis pamatas yra tiesiamas ant dviejų ar trijų drenažo sluoksnių, kurie neleidžia pamatui nusėsti. Pagalvė, ant kurios tiesiamas kelias, gali siekti iki 2 metrų aukščio.
Didelį įspūdį palieka išvystytas kelio mazgų tinklas visoje Vokietijoje. Norint važiuoti į Vokietiją, reikia būti aukštos kvalifikacijos vairuotoju. Visur yra įrengtos kameros, fiksuojančios absoliučiai viską, net ir nuorūką, išmestą pro automobilio langą, juolab – važiavimą per draudžiamuosius ženklus.
Vietinė policija taip pat akylai seka vilkikų degalų kiekį. Stuksenant per bako paviršių, galima nustatyti ar bakas yra pilnas. Jei atsiranda abejonių, bakas gali būti gręžiamas konkrečioje vietoje. Degalų perteklius išsilies ant asfalto, kurio remontą taip pat reikės atlyginti. Tas pats liečia ir tachografo parodomus. Kai kurie vairuotojai brangiai sumokėjo už bandymą „pritempti“ iki iškrovimo vietos ar degalinės.
Miestuose apsisukti tenka griežtai pagal žymėjimą, tiesiogine to žodžio prasme besisukant vietoje. Beje, žymėjimas Europos šalyse, tarp jų ir Vokietijoje, tai atskira tema. Vokietijos miestuose labai paplitęs dviračių transportas. Dviračių takų galima rasti ne tik šaligatviuose, bet ir važiuojamoje dalyje. Bet koks važiavimas nesilaikant žymėjimo reikalavimų yra baudžiamas. Vilkiką gali sustabdyti ir išvažiuojant iš šalies.
Remiantis nauju teisiniu reglamentavimu, vairuotojams reikia mokėti Europos lygio atlyginimą ir komandiruotpinigius. Ši taisyklė turi tikslą sulyginti Vokietijos ir užsienio vežėjų statusą. Vokietija gina savo krovinių pervežimų automobilių keliais rinką.
Nors šis įstatymas ir sukėlė nemažai triukšmo, vis dėlto kiekviena valstybė turi teisę ginti savo specialistus bet kokiais būdais. Dėl šių priežasčių siųsti nepatyrusį vairuotoją į reisą į Vokietiją atrodo neįmanoma.
Kita vertus, už miestų „polizei“ yra sukalbesni, nei miestuose. Su vokiečių pareigūnais geriau nereikia bandyti juokauti. Jūsų humoras jiems gali pasirodyti svetimas ir nesuprantamas. Atskirus rusų kalbos žodžius pareigūnai puikiai supranta.
Vietiniai vairuotojai čia yra labai disciplinuoti ir nepažeidžia taisyklių. Todėl ir pats stengiesi laikytis visų reikalavimų, o ne ieškoti būdų jiems apeiti.
Prancūzija
Dideli kamščiai Paryžiaus priemiesčiuose – bet kurio vilkiko vairuotojo jaudulio priežastis. Kaip, beje, ir motociklininkai bei taksi vairuotojai, užtikrintai lendantys į priekį. Dažnu atveju susidūrusios transporto priemonės tiesiog nuvažiuoja savais keliais, nekviečiant policijos, lyg nieko nebūtų nutikę.
Policijos yra pakankamai daug, bei stebint iš vilkiko kabinos, nepastebėjome, kad pareigūnai būtų ką nors vijęsi. Ypač griežti patikrinimai yra atliekami stovėjimo aikštelėse: kartais tikrinama ruletės pagalba arba ratai yra fiksuojami prie bortelio ar šaligatvio. Parkavimo vietose kartais galima pamatyti akivaizdžiai apdaužtų automobilių – dažniausiai tai būna dešinysis sparnas dešinysis žibintas arba bamperis iš dešinės pusės. Aišku viena – taisyklių čia niekas nesilaiko.
Kelių statybos darbai Prancūzijoje yra atliekami kokybiškai, bet taupiai. Kaip remonto brigada gali būti pasamdytas ir vienas asmuo. Jis pats sunkvežimiu atgabens asfaltavimo volą, buldozerį ir manipuliatorių, pats atliks kelio tiesimo darbus. O paskui viską susirinks ir išvažiuos.
Prancūzijos keliai yra trijų rūšių: mokamos automagistralės, statomos ir aptarnaujamos privačių bendrovių, nacionaliniai ir departamentų keliai. Europos reikšmės greitkeliai turi dvigubą žymėjimą: prancūzišką ir europietišką. Jeigu neatsižvelgtume į kamščius prie įvažiavimų į didelius miestus, vilkikų judėjimas vyksta gana greitai: leistinas maksimalus greitis – 90 kilometrų per valandą. Vis dėlto greitai užtvara primena, kad keičiasi kelio ruožas ir reikia sumokėti už važiavimą kitai įmonei.
Įspūdį palieka daugiapakopiai mazgai, o taip pat didžiuliai tiltai ir tuneliai. Vilkikams yra uždrausta važiuoti per daugumą tunelių, apie ką perspėja ženklas, nurodantis transporto priemonės, galinčios įvažiuoti į tunelį, maksimalų aukštį. Prancūzijos kelių pakraščiuose galima stebėti 3D figūrėlių dekorą: rutulius, tetraedrus, kubus. Dekoro tikslas – neleisti vairuotojui užmigti dėl monotoniško peizažo.
Čia ir baigėsi mūsų kelionė vilkiku po Europą – Paryžiuje. Išlipti teko ne turistiniame, o pramoniniame šio miesto rajone – čia buvo automobilio išsikrovimo vieta. Mums pavyko susidurti su malonia vairuotojų darbo puse. Šis darbas reikalauja nemažai ištvermės, kantrybės ir kvalifikacijos. Visa tai labai nelengva, bet kelias vilioja, kad po reiso grįžtume tėvynėn, pas šeimą, atsivežę iš svetimų kraštų dovanų ir daug įspūdžių.
Šaltinis: transinfonews.by
