Nauja nacionalinės vežėjų asociacijos „ASSOTIR“ apklausa atskleidžia aiškų atotrūkį tarp įstatymo raidės ir rinkos praktikos. Tik 28 proc. vidutinio dydžio įmonių teigia gavusios kompensaciją už pernelyg ilgą laukimą. Tarp mikroįmonių, turinčių nuo vieno iki penkių sunkvežimių, šis rodiklis siekia vos 5 proc. Tai reiškia, kad daugiau kaip 70 proc. teisę į kompensaciją turinčių vežėjų jos realiai negauna.
Reforma, turėjusi pakeisti jėgų balansą
Įstatymas Nr. 105/2025, priimtas pagal vadinamąjį „Decreto Infrastrutture“, buvo pristatytas kaip esminė intervencija į tiekimo grandinės santykius. Juo nustatyta, kad po 90 minučių pakrovimo ar iškrovimo termino klientas privalo mokėti 100 Eur už kiekvieną papildomą valandą ar jos dalį.
Atsakomybė yra solidari – už vėlavimą atsako tiek užsakovas, tiek pakrovimą organizuojanti šalis. Lapkritį Italijos Infrastruktūros ir transporto ministerija papildomu aplinkraščiu dar kartą pabrėžė, kad mokėjimas yra privalomas ir jo negalima atsisakyti sutartimi.
Teisinė pozicija – aiški. Tačiau praktika – sudėtingesnė.
Komercinis spaudimas vietoj atsiskaitymo
Dar 2025 m. pabaigoje federacija FIAP įspėjo, kad dalis klientų į naują reguliavimą reagavo ne laikydamiesi jo, o darydami spaudimą vežėjams. Kai kurios įmonės, išrašiusios sąskaitas už laukimo laiką, esą sulaukė užuominų apie galimą bendradarbiavimo nutraukimą. Kiti vežėjai buvo raginami pasirašyti atsisakymus, kurie prieštarauja galiojančiam reglamentavimui.
„FIAP“ tokias praktikas įvardijo kaip galimą piktnaudžiavimą ekonomine priklausomybe ir apie situaciją informavo Italijos konkurencijos instituciją. Taip pat įsteigta stebėsenos grupė, renkanti duomenis apie galimus pažeidimus pakrovimo vietose.
Kodėl mechanizmas neveikia
Pagrindinė problema – kompensacija nėra automatinė. Vežėjas turi pats ją pareikalauti iš kliento. Smulkioms įmonėms, priklausomoms nuo kelių pagrindinių kontraktų, tai reiškia realią verslo riziką.
Ilgi laukimo laikai joms daro tiesioginę įtaką pelningumui: trikdo grafiką, mažina transporto priemonės panaudojimą, didina darbo sąnaudas. Tačiau reikalauti 100 Eur už valandą gali reikšti santykių su užsakovu pablogėjimą. Todėl dalis įmonių renkasi nerašytą kompromisą – teisę palieka „popieriuje“.
Platesnis Europos kontekstas
Italijos modelis nėra unikalus. Portugalija dar 2021 m. įvedė laukimo laiko reguliavimą, nustatydama kompensacijas nuo 12 iki 40 Eur už valandą, priklausomai nuo transporto priemonės tipo. Viršijus 10 valandų ribą, kompensacija didinama papildomai.
Ispanijoje nuo 2022 m. galioja taisyklės, draudžiančios vairuotojams atlikti pakrovimo ir iškrovimo darbus bei numatančios kompensaciją už ilgesnį nei viena valanda laukimą paskirstymo centruose.
Tačiau ir šiose rinkose praktinis įgyvendinimas priklauso nuo derybinės galios ir kontrolės mechanizmų.
Ką tai reiškia rinkai
Italijos atvejis rodo, kad vien tik teisės normos nepakanka. Jei nėra automatizuoto mechanizmo arba veiksmingos priežiūros, kompensacijos tampa derybiniu klausimu, o ne realia garantija.
Transporto rinkai tai svarbus signalas: laukimo laikas lieka vienu iš labiausiai neišspręstų efektyvumo klausimų tiekimo grandinėje. Jei teisė neveikia praktikoje, kaštai ir toliau gula ant silpniausios grandies – dažniausiai mažųjų ir vidutinių vežėjų – pečių.
Ilgainiui tai gali reikšti ne tik mažesnį sektoriaus pelningumą, bet ir spartesnę rinkos koncentraciją, kai išgyvena tik didesni, stipresnę derybinę poziciją turintys operatoriai.
