„FourKites“ nuotr.
– Kaip jūs apibrėžtumėte „atsparumą“? Kaip suprantate šią sąvoką?
– Atsparią tiekimo grandinę apibrėžia jos gebėjimas būti atsparia. Tai reiškia, kad ji gali sušvelninti tiekimo grandinės sutrikimus arba gerokai sumažinti jų poveikį. „FourKites“ siūlome matomumą, kuris, viena vertus, leidžia tiksliai nustatyti, kur šiuo metu yra prekės ir kada jos atvyks į paskirties vietą, kita vertus, leidžia numatyti trikdžius ir pateikti rekomendacijas, kokių veiksmų būtina imtis.
– Kodėl ši tema tapo aktuali tik koronaviruso pandemijos metu, nors įvairūs tiekimo grandinės sutrikimai pasitaiko visada? Ar įmonės nepakankamai įvertino šį klausimą?
– Tai lemia keletas priežasčių ir veiksnių. Vienas iš jų – skaitmeninimas, kurio svarba pastaraisiais metais labai išaugo. Prieš kelerius metus skaitmeninimo lygis nebuvo net panašus į dabartinį, o tai reiškia, kad atitinkamai padidėjo ir duomenų galia.
Antra, pandemija tapo puikiu pavyzdžiu, kodėl labai svarbu stebėti tiekimo grandines. Tuo metu prekybos centrų lentynos buvo tuščios, o prekių pritrūko. Tačiau šios temos plėtrą paspartino ir Sueco kanalo klausimas. Visuomenė suprato, kad tiekimo grandines gali paveikti daugybė skirtingų veiksnių.
Didėjant mūsų tiekimo grandinių sudėtingumui ir trikdžiams, nebeužtenka žinoti, kurioje vietoje šiuo metu yra gabenami produktai. Krovinių siuntėjai turi sugebėti numatyti ir sušvelninti sutrikimus ir vėlavimus, atsirandančius dėl blogų oro sąlygų, uždarytų uostų, perpildytų paskirstymo centrų ar daugelio kitų veiksnių.
– Ar nuo to laiko įmonės iš tikrųjų tapo atsparesnės, ar tik teoriškai?
– Sakyčiau, kad įmonės neabejotinai tapo sąmoningesnės šiuo klausimu. Be abejo, kai kuriose įmonėse vis dar yra daug klausimų, kuriuos reikia išspręsti, ypač praktikoje. Daugelis įmonių vis dar dirba izoliuotose duomenų bazėse, užuot žvelgusios į visą tiekimo grandinę. Telematikos duomenys dažnai integruojami įmonėje, tačiau nesusiejami tarp skyrių. Telematikos duomenys naudojami transportuojant iš taško A į tašką B, tačiau trūksta ryšio su sandėliu. Arba neatsižvelgiama į atsargų kiekius. Drįstu teigti, kad kelyje į nenutrūkstamą tiekimo grandinę dar yra daug optimizavimo galimybių.
Vienas iš pagrindinių tiekimo grandinės duomenų dalijimosi tarp sistemų ir komandų privalumų yra tas, kad organizacijos gali dalytis duomenimis ir taip įgyti įžvalgų, nustatyti trikdžius prieš jiems atsirandant, supaprastinti procesus ir pagerinti klientų aptarnavimą.
– Kodėl į tiekimo grandines nežiūrima visapusiškai? Ar tai mąstysenos klausimas?
– Geras klausimas. Manau, kad tai turi istorinį pagrindą. Paaiškinsiu tai remdamasis klasikinio transporto maršruto pavyzdžiu. Kai prekės vežamos keliais priekaboje arba geležinkeliu krovininiame vagone, tuo rūpinasi tam tikras įmonės skyrius. Taip aprėpiame tik dalį tiekimo grandinės. Kitas įmonės skyrius sprendžia CO2 klausimus arba sandėlio valdymo sistemas. Šios sistemos nuosekliai plėtojamos lygiagrečiai, o galiausiai įmonės supranta, kad yra bendros sistemos darnos spragų.
– Taigi, kaip įmonės turėtų vertinti atsparumo klausimą?
Pirmasis žingsnis – nustatyti problemines sritis įmonėje. Kur reikia patobulinti. Matomumas prasideda nuo duomenų. Sunku priimti pagrįstus sprendimus, jei nežinote, kokioje vietoje įmonėje yra tam tikri dalykai ir kokia jų būsena. Todėl pirmas žingsnis siekiant tikro matomumo – surinkti visus internete prieinamus duomenis. Tai gali būti telematiniai duomenys iš sunkvežimių ir priekabų, temperatūros ir vietos rodmenys, būsenos atnaujinimai iš uostų ir terminalų ir dešimtys kitų šaltinių. Duomenų šaltiniai skiriasi priklausomai nuo pramonės šakos ir įmonės.
Gavus duomenis, juos galima pradėti paversti naudinga informacija. Tai, pavyzdžiui, numatomas atvykimo laikas (ETA), spūsčių ir vėlavimo rodikliai ir įspėjimai apie temperatūrą realiuoju laiku.
Be to, reikia supaprastinti darbo krūvį ir sumažinti daug laiko reikalaujančius rankinius procesus, pavyzdžiui, skambučius telefonu ir elektroninius laiškus. Taip galima sutaupyti išteklių ir galiausiai – pinigų.
Taip pat reikėtų išnagrinėti galimus skaitmeninimo procesus: Kokios sistemos įdiegtos įmonėje? Ar jos jau yra integruoti tarpusavyje? Galiausiai svarbu išanalizuoti, iš kokių šaltinių gaunami duomenys: OMS, TMS ar sandėlio valdymo sistemų. Tada jas reikia nuosekliai susieti tarpusavyje.
– Su kokiais iššūkiais įmonės vis dar susiduria stiprindamos savo atsparumą?
– Be silpnųjų vietų nustatymo, įmonės turėtų daug dėmesio skirti projekto apimčiai (angl. Project Scope), kad užtikrintų, jog sprendimai iš tikrųjų bus įgyvendinti taip, kaip numatyta. Kadangi teorija ir praktika dažnai nesutampa, gali atsirasti nenumatytų techninių sunkumų. Jei nekreipiama dėmesio į projekto apimtį, tikslai ir tikrovė greitai prasilenkia. Tačiau esmė ne tame.
– Ar įmanomas 100 proc. tiekimo grandinių atsparumas? Ar tai tik idėjų padarinys?
– Tiekimo grandinės, kurios yra 100 proc. atsparios, yra svajonių mąstymas. Maksimalus 90 proc. atsparumo lygis yra realus. Tai labai geras rezultatas. Sistemų kraštovaizdis ir pati logistikos rinka yra labai susiskaidžiusi, todėl 100 proc. atsparumas yra neįmanomas.
– Pokalbio pradžioje minėjome koronaviruso pandemiją ir incidentą Sueco kanale. Ar iš šių įvykių galima pasimokyti ir gauti duomenų, kad ateityje būtų galima apsisaugoti nuo panašių situacijų?
– Taip, be abejo. Stichinės nelaimės ar pandemijos neabejotinai yra svarbūs įvykiai, tačiau jie taip pat padeda paspartinti tam tikrus logistikos procesus. Jei nekontroliuojate tiekimo grandinių realiuoju laiku ir, jei įmanoma, nenumatote, kada ir kas nutiks, atsiduriate labai nepalankioje padėtyje ir galiausiai, kaip minėjau, prekybos centrų lentynos ištuštėja.
Mes, kaip įmonė, taip pat tai pastebėjome, nes per koronaviruso pandemiją padidėjo matomumo ir skaidrumo poreikis.
Jei per pastaruosius trejus metus ko nors išmokome, tai to, kad transporto pramonė nuolat vystosi. Orai, karai, politinė padėtis ir besikeičiančios ekonominės sąlygos – tai tik kelios iš daugelio situacijų, darančių įtaką mūsų tiekimo grandinėms. Neįmanoma nuspėti, kas nutiks kitą kartą, tačiau vadovai gali imtis veiksmų, kad jų tiekimo grandinės išliktų atsparios susidarius kitai nestabiliai situacijai.
– Ar paklausa vis dar yra? Ar tai buvo tik laikina mada?
– Ne, paklausa tebėra didelė ir nuo koronaviruso pandemijos laikų išlieka nuosekliai aukšto lygio. Dauguma įmonių labai atidžiai nagrinėja tiekimo grandinių ir prognozavimo klausimus. Daugelis taip pat imasi praktinių veiksmų ir kreipiasi į sprendimų teikėjus, tokius kaip, pavyzdžiui, „FourKites“, kad šie visapusiškai valdytų tiekimo grandinę ir užtikrintų matomumą pagal įmonės poreikius ir klientų reikalavimus.
– Ką tik užsiminėte apie prognozes. Ką galima pasiekti prognozavimo priemonėmis, o ko – ne? Kokios yra jų galimybės? Pavyzdžiui, ar galima numatyti pandemijos trukmę?
– Žinoma, stichines nelaimes ir pandemijas sunku nuspėti. Paaiškinsiu tai pateikdamas pavyzdį. Jei prognozė yra susijusi su krovinių vežimu ir atsižvelgiama į visus realaus laiko duomenis, pavyzdžiui, oro sąlygas, eismo duomenis, taip pat istorinius duomenis, galime labai tiksliai prognozuoti atvykimo laiką.
– Prof. Dr. Werneris Gleißneris iš „FutureValue Group AG“ 2020 m. straipsnyje teigė, kad koronaviruso krizė iš tikrųjų buvo ne juodoji gulbė, o ekstremali rizika, kurią buvo galima visiškai numatyti.
– Kaip jau minėjau, mano nuomone, pandemiją sunku nuspėti. Galbūt įmanoma suplanuoti tam tikrus scenarijus remiantis turimais duomenimis ir iš jų išvesti tam tikras prognozes, tačiau prognozuoti sunku.
– Ar yra skirtingų prognozavimo metodų? Kaip toks prognozavimo procesas atrodo praktiškai?
– Transporto matomumo realiuoju laiku sprendimas gali parodyti, kur yra siunta, o su juo integruotas dirbtinis intelektas gali nurodyti labai tikslų atvykimo laiką. Geriausi realaus laiko transporto sprendimai turi būti susieti su sandėliavimu, atsargomis, užsakymų vykdymu ir užsakymų valdymu.
– Kaip galime užtikrinti šių duomenų kokybę?
– Yra keletas būdų, kaip tai padaryti. Pirma, remiamės savo tinklu ir savo istoriniais duomenimis. Jei nuolat važiuojate tuo pačiu maršrutu iš taško A į tašką B ir gaunate duomenis 200 tūkst. kartų, algoritmas natūraliai tobulėja. Antra, dirbame su realaus laiko ir tiesioginiais duomenimis, gautais iš GPS ir telematikos sistemų, taip pat su savo partnerių duomenimis, kuriuos integruojame į savo sistemą. Tūkstančiai vežėjų yra prisijungę prie mūsų sistemos, todėl turime milijardus matavimo taškų visame pasaulyje, įskaitant laivybą ir aviaciją. Taikome griežtus patvirtinimo procesus, kad užtikrintume, jog šie duomenys yra teisingi.
– Kaip skaitmeninės tiekimo grandinės vystysis ateityje? Kaip bus vertinami prognozavimo ir tiekimo grandinės atsparumo klausimai?
– Manau, kad pagrindinis vaidmuo teks dviem klausimams: tinklams ir duomenims. Ateityje bus sukurta bendra tiekimo grandinė. Įmonės atsisakys izoliuotų duomenų bazių ir pradės dirbti tarp padalinių ir visos įmonės lygmeniu. Bus sukurtos jungtys ir sąsajos tarp skirtingų sistemų. Įmonės taip pat daugiau dėmesio skirs duomenų pridėtinei vertei kurti.