1902 metais Jungtinėse Valstijose buvo 17 milijonų arklių, o sunkvežimių poreikis buvo nereikšmingas, 1904 metais du šimtai gamintojų pardavė 411 sunkvežimių. Tai buvo toks nežymus reiškinys, kad pareigūnai net ne suko sau dėl jų galvos ir registravo kartu su lengvais automobiliais.
Jei jau sunkvežimis pasirodydavo, tai miestuose. Už miestų ribų keliai virsdavo purvinais, nepraeinamais takais. Kaip tik dėl maisto atvežimo į miestus valstijų institucijos ėmė gerinti kelius. Arklių vežimai pradėjo važinėti vis geresniais takais. Tarifai už vežimų nuomą buvo visai dienai vežikui už darbą 2 JAV doleriai, arkliui 2 ir 2 doleriai firmai – viso 6 JAV doleriai. Šis darbas maitino tūkstančius žmonių, įskaitant Matt Mahon.
Jis prisimindavo, kad 1905 metais vežimas su arkliais kainavo 200 dolerių.
Šia transporto priemone Mahonas išvežiojo krovinius, atvežtus Pensilvanijos geležinkeliais į Newarką. Jau po metų jaunas verslininkas tiek uždirbo, kad nusipirko dar tris vežimus, tačiau kiekvienas buvo užkinkytas porai arklių.
Transporto priemonė su septynių metrų ilgio platforma veždavo plieno ritinius į žirkles gaminančią fabriką. Netrukus Mahonas išplėtė skirtingų geležinkelio kompanijų prekių pristatymo paslaugas į parduotuves visame Newarke.
Clarence Finkle pradėjo savo karjerą kaip vežėjas New Jersey valstijoje 1910 metais. Vežime vežikas stovėjo su vadelėmis rankose ir buvo neuždengtas. Žiemos metu vėjas su sniegu ir ledu be gailesčio taškė veidą – pabrėždamas vargingą likimą.
Jis keliavo tarp Paterson ir Hoboken kelių, kurie iš dalies buvo padengti akmenimis, lentomis, o kai kurie kelio ruožai buvo gruntiniai. Finkle pradėdavo darbą apie 5.30 val. ryte. Pavasarį keliai virsdavo balomis, kuriose arkliai skendo iki pilvų, slysdavo, nukrisdavo.
Vežikui tekdavo lipti iš vežimų ir padėti jiems įveikti blogiausius kelio ruožus. Žiemą, savo ruožtu, viskas buvo užšaldę ir apledėję. Įveikti kalniukus prie Hoboken buvo įmanoma dažnai tik su papildoma pora arklių, pasiskolintų už 50 centų anglių didmenininkų. Nuvažiavimas nuo kalno irgi buvo sudėtingas – stabdžiais užblokuoti ratai slinko, nuo trinties įkaisdavo iki raudonumo. Apačioje vežikas išgirdo kaip nuo karščio sprogdavo ratlankiai.