Nors sunkvežimių populiarumas augo, kaip ir gamintojų patirtis, tos sunkiasvorės krovininės transporto priemonės buvo nepatikimos. Sunkvežimiai „Hewitt” gaminami Brukline turėjo pusašis kaltus iš anglies plieno. Kai būdavo šalčiai, pusašiai skildavo. John Winchester prisimindavo, kaip keisdavo juos stovinčiuose automobiliuose Rupperto, Trommero ar Shaeffero alaus daryklose.
1909 metais sunkvežimių parodai „Hewitt” parengė automobilį, kuris buvo paruoštas tik kelioms valandoms iki renginio pradžios. Pakeliui iš Bruklino į Madison Square Garden viename iš švaistiklių išsilydė įdėklas. Winchester jį išėmė ir nuvažiavo ant trijų cilindrų. Gamykla parodė sunkvežimį su atidarytu gaubtu, išimtu švaistikliu ir guoliu. Ji sakė, kad nieko nereikia slėpti ir rodė produkto patikimumą bei puikų dalių stiprumą – juokėsi Winchester kaip apgaudinėja darbdavys.
Masyvi, beveik gremėzdiška pirmųjų sunkvežimių konstrukcija buvo dėl nepakankamos konstruktorių patirties ir plieno trūkumų, kurie turėjo mažiau stiprumo lyginant su šiuolaikiniais.
Transporto priemonių nepatikimumas pradžioje atsirado ne tik iš konstrukcinių klaidų ir inžinierių patirties neturėjimo, tačiau ir dėl netinkamų medžiagų. Pažanga plieno pramonėje buvo gan didelė, tačiau ji buvo ne tik dėl didelių investicijų į apsiginklavimo (nors tai kas kart veikia stipriau), bet ir dėl statybos pramonės ir geležinkelių įmonių poreikių.
Pirmasis dangoraižis (10 aukštų) buvo pastatytas 1883 metais Čikagoje. Geležinkeliai reikalavo vis labiau patikimų bėgių, galinčių atlaikyti didesnius apkrovimus. Masinis bėgių poreikis susietas su dideliu geležinkelių maršrutų plėtimu, leido liejyklos gamykloms pasiekti geresnę plieno gamybą.
1889 m. kovo 31d. atidarytas Eifelio bokštas buvo paskutinė didelė konstrukcija, pastatyta iš geležies. Visi naudojo plieną. Specialistai išmoko gaminti plieno lydinius ir 1912 m. pasirodė pirmieji nerūdijantys plienai.