Primityvių vidaus degimo variklių idėja atsirado XIX amžiaus viduryje. 1862 metų gegužę Etienne Lenoire transporto priemonėje panaudojo benzininį variklį. Metais vėliau ši transporto priemonė įveikė 18 kilometrų ilgio trasą. Patį konstruktorių nesužavėjo 6 km/val greitis, kurį pasiekė jo transporto priemonė. Tačiau Lenoir įvykdė kelis rimtus pasiekimus: pakeitė apšvietimo dujas benzinu, išrado karbiuratorių, elektrinį uždegimą su ritėmis ir uždegimo žvake.
Prancūzijoje dar keli išradėjai projektavo benzininius ir dujinius variklius, tačiau galiausiai prekybinę sėkmę patyrė vokietis Nicolaus Otto, kuris Deutz gamino stacionarius dujas deginančius variklius. Vis dėlto, jis nesumontavo jų automobilyje.
Tai pirmas padarė Vienoje dirbantis Siegfried Marcus, tačiau tai nepadėjo jam susikrauti turtų. Tik Carl Benz ir Gottlieb Daimler pavyko užsidirbti iš šios idėjos.
Pirmas sunkvežimis
1895 metais Benz sukonstravo pirmą sunkvežimį, iš esmės pristatymo furgoną. Penkeriais metais vėliau jis galėjo pasiūlyti jau 3 modelius: 1250 kg talpos, su 6 arklio galių,1 cilindro varikliu, 2,5 tonų su vieno cilindro varikliu ir 10 KM galia bei 5 tonų, su 4 arklio galių, 2 cilindrų varikliu.
1895 metų viduryje pradėjo veikti pirma Vokietijoje autobusų linija, jungusi Zygeną, Netfeną ir Deutz. Panašios paslaugos buvo siūlomos ir Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje, bet ten trasose kursavo gariniai omnibusai.
1894 metais viešbutis Hermann užsisakė pas Daimlerį omnibusą. Dvejais metais vėliau Daimler pasiūlė 4 tipų važiuokles, kurios tiko autobuso ar sunkvežimio kėbulams, kurių apkrova nuo 1,5 iki penkių tonų, įrengti. Visi turėjo 2 cilindrų variklius su stovinčiais cilindrais, kurių galia svyravo nuo 4 iki 10 KM. Transmisijos turėjo keturias pavaras ir naudojo odos juostas. Kaina svyravo nuo 5200 iki 8500 markių.
Kitais metais bendrovė galėjo pasigirti ruošianti 13 sunkvežimių (iš jų 7 dešimties tonų), skirtų alaus darykloms, ir 16 sunkvežimių kitoms bendrovėms (iš jų 6 lengviausi). Daimler taip pat siūlė 4 tipų autobusus, turinčius nuo 6 iki 16 vietų. 1898 metais pirmasis šios markės klientas atidarė jungtį, išnaudodamas10 vietų autobusą su 10 arklio galių varikliu.
Transporto priemonė aptarnavo trasą Kiuncelsau – Margenthaimas. Panhard, prancūziškas Daimler licencijos turėtojas, pirmas panaudojo klasikinę konstrukciją su aušintuvu ir varikliu priekyje ir galinių ratų pavara. Ši aranžuotė buvo visuotinai perimta. Netrukus taip pat ir Didžiosios Britanijos gamintojai, pagal Daimler ir Panhard konstrukcijų pavyzdį, pagamino sunkvežimius, varomus benzininiais varikliais. Jie buvo lengvesni ir paprasčiau aptarnaujami, negu gariniai, nes nereikalavo dažno vandens papildymo ir dūmtraukių valymo.
Tačiau niekas dar nebuvo tikras, kuri varomoji jėga nugalės.