Pagrindiniai krovininio transporto koridoriai Europoje, jungiantieji Šiaurę su Pietumis ir Rytus su Vakarais, laukia esminės transformacijos. Iniciatyvos tikslas – pritaikyti šiuos maršrutus elektriniam transportui, sukuriant tarptautinį įkrovimo tinklą, kuris palaipsniui pakeistų dyzelinius sunkvežimius.
Rugsėjo viduryje Briuselyje devynių ES valstybių – Belgijos, Danijos, Vokietijos, Lietuvos, Maltos, Nyderlandų, Austrijos, Lenkijos ir Švedijos – transporto ministrai pasirašė deklaraciją, žyminčią šios iniciatyvos pradžią.
Šių veiksmų tikslas – užtikrinti, kad ilgi nuotoliai elektriniu transportu būtų ne tik įmanomi techniniu požiūriu, bet ir praktiškai įgyvendinami. Du pirmieji elektrifikuojami koridoriai – Skandinavijos–Viduržemio jūros bei Šiaurės jūros–Baltijos – taps Europos žaliosios logistikos stuburu.
Skandinavijos–Viduržemio jūros koridorius drieksis nuo Švedijos per Daniją, Vokietiją, Austriją iki Italijos. Šiaurės jūros–Baltijos koridorius sujungs Baltijos šalis su Vakarų Europos uostais. Abu maršrutai apims tūkstančius kilometrų greitkelių, pasienio punktų ir logistikos mazgų.
Kodėl dabar?
Pastaraisiais metais gamintojai pristatė elektrinius sunkvežimius, galinčius įveikti regioninius ir tarpmiestinius maršrutus. Tačiau didžiausia kliūtis – ne transporto priemonių technologijos, o įkrovimo infrastruktūros stoka.
Nors galioja Alternatyviųjų degalų infrastruktūros reglamentas, kuris nustato minimalius reikalavimus sunkvežimių įkrovimo taškams, vien jo nepakanka. Ekspertai skaičiuoja, kad iki 2030 m. Europai reikės bent 22–28 gigavatų įkrovimo galios, o esami reikalavimai padengs tik apie du trečdalius šio poreikio.
Švaraus transporto koridorių iniciatyva nekelia naujų tikslų – ji siekia panaikinti spragą tarp teisėkūros ir realybės. Tai aiški žinia, kad infrastruktūra bus kuriama anksčiau nei masiškai pradėta naudoti elektriniai sunkvežimiai.
Pagrindinės kliūtys
Didžiausios įkrovimo tinklo plėtros kliūtys yra šios:
- Biurokratiniai trukdžiai ir ilgi leidimų gavimo terminai.
- Elektros tinklų pajėgumų trūkumas.
- Aukštos infrastruktūros prijungimo prie tinklo sąnaudos.
Ministrų deklaracijoje šie iššūkiai vadinami „kritinėmis kliūtimis“, kurioms bus sprendžiamos priemonėmis, parengiamomis iki 2026 m. kovo. Nacionalinės vyriausybės kartu su Europos Komisija sieks supaprastinti leidimų išdavimą, paspartinti tinklo prijungimą ir užtikrinti finansavimą.
Daugiau nei tik įkrovimo stotys
Plane numatyta, kad energetikos, transporto ir klimato politika turi būti integruota. Šalys skatinamos koordinuoti nacionalinius elektros tinklų planus, remti atsinaujinančios energijos diegimą šalia logistikos centrų ir dalytis paklausos duomenimis.
Deklaracijoje akcentuojama, kad sunkvežimių įkrovimo infrastruktūra turėtų būti laikoma strateginės svarbos infrastruktūra – tokia pat kaip uostai ar automagistralės.
Tikslai iki 2030 m.
Prognozuojama, kad iki 2030 metų viena iš trijų naujų sunkiųjų transporto priemonių bus be emisijų – tai daugiau nei 400 tūkst. elektrinių sunkvežimių visoje Europoje. Šie du pirmieji koridoriai taps bandymų poligonu ir pagrindu vėlesnei plėtrai kitais TEN-T tinklo maršrutais.
Vizija – kad vežėjas, važiuojantis iš Vilniaus į Madridą, galėtų tikėtis tokio pat įkrovimo patikimumo kaip šiandien važiuojant iš Hamburgo į Miuncheną.
Reikšmė sektoriui
Ši iniciatyva svarbi ne vien dėl infrastruktūros kūrimo, bet ir dėl siunčiamos žinutės – elektrinis transportas turi politinę ir finansinę paramą. Tai suteikia vežėjams pasitikėjimo planuoti savo maršrutus ir investuoti į elektrines transporto priemones.
Krovinių transporto dekarbonizacija – ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonominio konkurencingumo klausimas. Europa daugiau nei 75 proc. vidaus krovinių perveža keliais. Jei nulinės emisijos logistika nori tapti realybe, ji turi būti prieinama ne tik didelėms, bet ir mažoms transporto įmonėms.
Švaraus transporto koridorių iniciatyva nepažada lengvo kelio, bet tai pirmas kartas, kai ES imasi tokio ambicingo plano – su bendra kryptimi ir konkrečiu maršrutu nuo Švedijos iki Maltos.
