Sunkvežimio vairuotojo darbas, kaip ir kiekvienas kitas, turi savo privalumų ir neigiamų pusių. Iš vienos pusės – prieš tave visi pasaulio keliai ir grožis, apie kuriuos kiti tik gali pasvajoti. Iš kitos – esi atskirtas nuo šeimos, o šio darbo specifika tikrai ne kiekvieno nervams. Susipažinkite su keliais vairuotojais iš skirtingų šalių ir kaip jie aprašo savo gyvenimą 2 metrų virš kelio aukštyje.
Ürsu iš Berno, 61 metai
Laisvė, būtent ji yra svarbiausia vilkiko vairuotojui Ürsu, kuris kaip tik šiuo metu sustojo prie išvažiavimo iš Grauholz. Šis greitkelio ruožas yra seniausias ir labiausiai apkrautas Šveicarijoje.
Gatvės pilnos kamščių, griežti laiko rėmai, nuolatinė kontrolė, o mėnesio pabaigoje – mažas atlyginimas”. 61-erių metų Berno gyventojas nė už ką nesikeistų su dabartinės kartos žmonėmis. Iš tikrųjų, jaunų darbuotojų trūksta, ir jau ne pirmus metus. Darbas reikalauja daug pastangų, yra rizikingas, dirbama daug valandų, be to, reikia turėti kvalifikaciją. Ant popieriaus darbo laikas siekia apie 48 valandas per savaitę, maksimalus paros darbo laikas yra 13 valandų (3 kartus per savaitę leidžiama dirbti 15 valandų per parą). Šveicarijoje atlyginimą sudaro 4 300 frankų pagrindinė suma (apie 4 000 eurų) plius priedai. Vokietijoje pagrindinė darbo užmokesčio dalis siekia 2 000 eurų. Kuo toliau į Rytus, tuo mažiau. Olandijos, Vokietijos bei Šveicarijos ekspeditoriai įdarbina vairuotojus iš Rytų Europos ir moka jiems dempingo atlyginimus. Estai, lenkai, lietuviai, vengrai, rumunai bei ukrainiečiai dažnai uždirba tarp 600 ir 800 eurų per mėnesį. Leidžia savaites, kartais – mėnesius kelyje. Sėdi, valgo, mieg anepilnuose 3 kvadratiniuose metruose. Štai kai kurių iš jų istorijos.
Fjodorasiš Kazachstano, 53 metai
Kelyje esu jau 3 mėnesius. Grįšiu namo po dviejų savaičių, kartu su mano draugu iš Baltarusijos. Jis, kaip ir aš, taip pat yra vilkiko vairuotojas. Turi šeimą – mažylį sūnų ir dukrą. Man yra paprasčiau, nes mano sūnus jau suaugęs. Negaliu skųstis. Man moka 750 eurų per mėnesį. Gimtinėje užsidirbčiau, jei apskritai kažką užsidirbčiau, daugiausiai 100 eurų per mėnesį.
Mike’as, 56, Sicilietis, augo Vokietijoje
Anksčiaupats turėjau 12 vilkikų, perveždavau viską. Iš tikrųjų, viską. Buvau Pietų Afrikoje, Jungtinėse Valstijose, Rusijoje, taip pat tokiose pavojingose vietose kaip Meksikas ar Kabulas. Daugu ždirbdavau. Kol vieną dieną man viskas atsibodo. Norėjau pabėgti nuo tokio gyvenimo. Dabar važinėju už 2 500 eurų per mėnesį,ketvirtą kartą vedžiau – rusę. Ji žino, kas yra šeima. Taip,mūsų darbo sąlygos yra siaubingos: judesys, spaudimas, laiko stoka. Tačiau tai nesvarbu. Man 56 metai ir dirbsiu tol, kolnekrisiu…”
Kristjanas iš Estijos, 26 metai
Laukimas, laukimas… Valandų valandas, kartais visą dieną. Tai yra blogiausia. Pirmus kartus imdavau su savimi knygą. Dabar turiu mobilujį telefoną. Kol galiu važiuoti, viskas yra gerai. Man netrukdo tai, kad nežinau, kur važiuosiu kitą savaitę. Mėgstu būti kelyje. Tai mane ramina. Jei tik nereikia laukti. Nors turiu pripažinti, kad spaudimas didėja. Mus nuolat kontroliuoja. Ekspeditoriai, klientai, policija. Kaip ilgai dar ištversiu? Pažiūrėsime. Gal užbaigsiu tai, kai mano gyvenime atsirasrimti santykiai”.
Jakubas iš Lenkijos, 34 metai
Išvažiuoju 4 savaitėms. Paskui kelias dienas būnu Varšuvoje – su žmona ir vaikais. Vežioju vazonines gėles ir tulpes iš Olandijos į Šveicariją, Italiją, Ispaniją – bet kur. Taip, ilgiuosi dukrelių ir tai mane žudo. Rytoj yra jaunesniosios gimtadienis, o aš sėdžiu vilkike toli nuo namų”.
