Žinote naujieną? Papasakokite mums apie tai!

Dominikas – profesionalus sunkvežimio vairuotojas. Jam dar nėra 30-ties, o jis jau yra patyręs du širdies smūgius. Pirmą – būdamas 24 metų amžiaus, antrą – 27-erių. Neįtikėtina? Ne, tiesiog toks jo darbas.

– Daugelis žmonių mano, kad profesionalaus vairuotojo darbas tai tik atsisėsti už vairo, stebėti pasaulį pro langą ir uždirbti didelius pinigus. Viskas visai ne taip – sako Dominikas Skovronskis, profesionalus vairuotojas. Nors jam dar tik 27 metai, jis jau yra patyręs du širdies smūgius, pirmą – būdamas 24 metų amžiaus. Dabar jis stengiasi laikytis sveikos gyvensenos principų, bet su jo profesija tai yra labai sunku.  – Vis dėlto dirbsiu tol, kol galėsiu pajudėti, nes nenoriu, kad mano šeimai ko nors trūktų – pabrėžia Skovronskis.

– Po dviejų širdies smūgių esu niekam tikęs. 15-20 minučių fizinio krūvio ir man jau gana. Kadaise galėjau be problemų nuvažiuoti 20 kilometrų dviračiu ir nieko, o tokį svorį kaip mano sūnus, kuris sveria 15 kg, galėjau užmesti ant pečių ir nešioti pusę dienos. Dabar pavargstu su sūnumi pakilęs vos vieną aukštą. Mano darbingumas smarkiai pablogėjo – pripažįsta Dominikas liūdnai.

Vyras pradėjo dirbti vairuotoju praktiškai iš karto gavęs vairuotojo pažymėjimą. Jam buvo 19, jis buvo pilnas jėgų. Pirmuosius trejus metus Skovronskis važinėjo mikroautobusais, tarptautinėmis trasomis po visą Europą.

Vairuotojo darbas – mažai miego, daug sėdėjimo ir… širdies smūgis

Darbas buvo tokio tipo, kad visą dieną reikėjo stovėti, nes ekspeditorius ieškodavo gero krovinio. Vėliau, apie 17 valandą, vykdavo pakrovimas, o paskui visa naktis važiavimo, nes ryte reikėjo būti vietoje – 1500 km nuo paskirties taško. Sustoji tik prisipildyti degalų ir važiuoji toliau – prisimena Skovronskis.

Dominikas pažinojo ir tokius, kurie nesustodavo net atsigerti kavos naktį, nes iš karto gaudavo žinutę – „Kodėl tu stovi?“.

Paskui važinėdavau į trasą Vokietijoje ir Beneliukso šalyse. Kai darbas buvo gerai sureguliuotas, galėjau pamiegoti apie keturias valandas – pasakoja.

Ir nors, kaip sako, darbo metu niekada nepatirdavo ypatingo streso, pvz., dėl to, kad stovi kamštyje arba didelės bendrovės teritorijoje iš karto negali surasti tinkamo sandėlio, nepaisant to, atsirado rimtų problemų su jo sveikata.

Pirmas širdies smūgis vos nesibaigė tragiškai. Antras suniokojo širdį

Į kardiologijos skyrių jis pateko net po 11 valandų. Keturi gydytojai, tyrę vyrą iki tol, kol jis pateko į ligoninę, nesuteikė reikšmės simptomams.  – Tikriausiai, dėl mano amžiaus. Nusprendė, kad yra mažai tikėtina, kad galėjau patirti širdies smūgį – sako pašnekovas.

Vairuotojo gyvenimo būdas, kai dauguma laiko praleidžiama sėdint, turėjo įtakos tam, kas su juo atsitiko. Lyg to būtų maža, Skovronskis buvo rūkalius.

Praėjus dvejiems metams po pirmo širdies smūgio, ištiko ir antras. Deja, tai suniokojo jam širdį – jam nustatyta 25 procentų širdies raumens nekrozė, nepaisant itin jauno amžiaus.

Tačiau jis gauna vaistus, kurie padeda jam sąlyginai normaliai gyventi. Vis dėlto, vyras turi riboti fizinį krūvį, kad nusilpusi širdis galėtų su tuo krūviu susitvarkyti.

08707f47-946b-4c70-b623-2477583bff19?server=place0

Truckers Life TV nuotr.

Vaikinai, išlipkite iš kabinų!

Dominikas grįžo į darbą praėjus mėnesiui nuo antro širdies smūgio.

Nuo mikroautobusų persėdo į didelės mašinas. Dabar važinėja tentiniu vilkiku. – Žinau, kiek pastangų reikia įdėti, norint prisegti 20 diržų, patyrus du širdies smūgius. Nepaisant to, būdamas trasoje, Dominikas stengiasi savo laisvą pertraukų laiką išnaudoti aktyviai.

 – Ką nors sau pagaminu. Stengiuosi valgyti daug daržovių, tačiau pasitaiko ir mėsa, nors stengiuosi vengti riebios – juokiasi pašnekovas. Paskui einu trumpam pasivaikščioti, kad nereikėtų sėdėti kabinoje.

– Prancūzijoje kelis kartus teko būti stovėjimo aikštelėse, kur buvo padaryti takeliai, kuriais galima pasivaikščioti arba pabėgioti. Daugelyje vietų trūksta kažko panašaus. Stovėjimo aikštelės prie greitkelio yra kaip narvai vairuotojui – pastebi.

Galų gale, tereikia pasižiūrėti, kas vyksta tokiose stovėjimo aikštelėse – visi sėdi vilkikų kabinose. O ką vairuotojai vežiojasi su savimi? – klausia Dominikas ir iš karto ima vardinti: gumines šlepetes, darbinę avalynę ir kokius nors batus, skirtus išeiti į miestą.  – O aš turiu dar ir sportbačius, kad galėčiau pasivaikščioti – priduria. Todėl jei turėtų išrinkti kitiems vairuotojams skirtą šūkį, Skovronskis pasakytų: vaikinai, lipkite iš kabinų!

Gydytojai nuolat sako, kad net žmonės, kurie neserga, turi judėti, pabėgioti tą pusvalandį per dieną, o vairuotojams tai yra ypač svarbu – sako Dominikas.

Pomidoras už 5 eurus

Ne paslaptis, kad vairuotojai mėgsta užkandžiauti važiavimo metu. – Stovėjimo aikštelėse prie degalinių tai yra problemiška, nes ten negalima nupirkti šviežių vaisių ir daržovių už prieinamą kainą. Nes kas pirks pomidorą už 5 eurus? Užtat yra dešrainiai, dešrelės, kažkokie keisti sumuštiniai – sako Dominikas.

Kai yra trasoje ir kalba su kitais vairuotojais, neretai pasitaiko, kad pastarieji siūlo jam kažką „paorganizuoti“.  – Visada atsisakau, paaiškindamas, kad, patyriau du širdies smūgius ir negaliu gerti dėl savo ligos. Išgirdę tai, kiti visada išsigąsta ir ima klausinėti apie ligos požymius – pasakoja Skovronkis.

Kai kas netgi prisipažįsta, kad taip pat jautė panašaus pobūdžio skausmus, tačiau nusprendė nekreipti  į juos dėmesio. – Tai duoda jiems šiek tiek peno pamąstymams, nes juk mato, kad esu jaunas ir tai nėra juokai – pabrėžia.

Ką gi Dominikas patartų kitiems vairuotojams?

– Nustoti jaudintis, pirmiausia – mažinti streso lygį! Ir sveikai maitintis, kad maistas nebūtų riebus, kaip dažnai pasitaiko. Ir svarbiausia – daugiau judėjimo! Nes vien užsegti priekabos diržus nepakanka – pabrėžia Dominikas.

komentarai

comments0 komentarų
thumbnail
Tam, kad nustatyti pranešimus apie komentarus, pereikite prie savo paskyros