- Visi importuotojai, į ES pateikiantys bet kokias supakuotas prekes (ne tik pakuočių gamintojai), turės laikytis pakuočių reglamento (ES) 2025/40 reikalavimų.
- Reikalavimai taikomi kiekvienai ES įsikūrusiai įmonei, kuri ES rinkai pateikia pakuotę, atkeliaujančią iš trečiosios šalies, įskaitant dėžes, plėveles, paletes ir produktų vienetines pakuotes.
- Importuotojas privalės įsitikinti, kad gamintojas atliko atitikties vertinimą, parengė techninę dokumentaciją ir tinkamai paženklino visus pakuotės lygius.
- Reikės patikrinti pakuotės tipą ir medžiagas, gauti tiekėjo dokumentus, o jei pakuotė liečiasi su maistu – įvertinti, ar laikomasi naujų PFAS ribinių verčių.
- Jei importo metu trūks informacijos apie pakuotę, gali tekti stabdyti prekybą, nukreipti prekes į sandėlį arba taikyti vidinę prekybos blokadą.
Jei po prekių išleidimo į laisvą apyvartą formalumai nebus tinkamai sutvarkyti, įmonėms gali kilti reikšmingų administracinių ir komercinių rizikų, ypač greito vartojimo prekių, elektroninės prekybos, maisto ir elektronikos sektoriuose.
Svarbu: pats reglamentas nekeičia Kombinuotosios nomenklatūros klasifikavimo, muitinės vertės ar prekių kilmės taisyklių. Taip pat neatsiras atskiro pakuočių deklaravimo kartu su muitinės deklaracija. Vis dėlto importo etapas tampa svarbiu kontrolės tašku – būtent tada įmonė turi aiškiai žinoti, kokias prekes importuoja, kokioje pakuotėje jos pateikiamos, iš kurios trečiosios šalies ir iš kokio tiekėjo atkeliauja, taip pat ar ta pakuotė gali būti teisėtai tiekiama ES rinkai.
Reglamentas apima ne tik pakuočių projektavimo ir sudėties reikalavimus. Jame nustatytos ir dokumentavimo, identifikavimo bei kontrolės pareigos, taip pat reikalavimai, susiję su išplėstine gamintojo atsakomybe.
Kas pagal naujas taisykles laikomas importuotoju?
Pakuočių reglamento kontekste importuotoju laikoma ES įsikūrusi įmonė, kuri ES rinkai pateikia iš trečiosios šalies importuotą pakuotę. Praktikoje tai gali būti ir bendrovė, importuojanti jau supakuotas prekes, nes kartu su produktu į ES rinką patenka ir pati pakuotė.
Importuotojas gali pateikti ES rinkai tik reglamento reikalavimus atitinkančias pakuotes. Prieš jas pateikiant rinkai būtina įsitikinti, kad gamintojas atliko atitikties vertinimą, parengė techninę dokumentaciją, užtikrino privalomą ženklinimą ir pateikė visus reikiamus dokumentus. Jei yra pagrindo manyti, kad pakuotė neatitinka reikalavimų, jos nereikėtų tiekti rinkai, kol neatitikimai nebus pašalinti.
Ką pasitikrinti dar prieš muitinį įforminimą?
Prieš muitinį įforminimą rekomenduojama atlikti pirminį konkrečios siuntos pakuočių atitikties vertinimą. Svarbu įvertinti ne tik patį produktą, bet ir visus pakuotės lygius, su kuriais jis patenka į Europos Sąjungą.
Pagrindinės sritys, kurias rekomenduojama patikrinti:
- Pakuočių rūšys. Reikia identifikuoti vienetinę, grupinę ir transportinę pakuotę, elektroninėje prekyboje naudojamas pakuotes, paletes, plėveles, apvyniojimus, lipniąsias juostas, užpildus, etiketes ir kitus elementus, skirtus produkto apsaugai, pateikimui ar transportavimui.
- Pakuotės medžiaga. Importuotojas turėtų turėti informaciją, iš kokių medžiagų pagaminta pakuotė – popieriaus, kartono, plastiko, medienos, metalo, stiklo ar daugiasluoksnių medžiagų. Ši informacija bus svarbi vertinant perdirbamumą, perdirbtos žaliavos dalį, ženklinimą ir ataskaitų teikimą.
- Sąlytis su maistu. Nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d. į rinką nebus galima pateikti su maistu besiliečiančių pakuočių, kuriose per- ir polifluoroalkilinių medžiagų (PFAS) koncentracija pasiekia arba viršija reglamente nustatytas ribas. Todėl maisto produktų, maitinimo sektoriaus gaminių, indelių, puodelių ar dengtų popierinių pakuočių importuotojai turėtų ypač kruopščiai tikrinti tiekėjų dokumentus.
- Tiekėjo dokumentai. Importuotojas turėtų gauti bent informaciją apie pakuotės medžiaginę sudėtį, masę, tipą, atitiktį reglamento reikalavimams ir tyrimų rezultatus arba medžiagų deklaracijas. Ilgainiui reikės turėti ir techninę dokumentaciją bei atitikties deklaraciją.
Į ką atkreipti dėmesį muitinio įforminimo metu?
Muitinio įforminimo metu įmonės muitinės padalinys arba muitinės tarpininkas turėtų įvertinti, ar konkreti siunta kelia riziką pagal pakuočių reglamento reikalavimus. Tai nereiškia, kad muitinė perims aplinkosaugos ar atitikties kontrolės funkcijas – svarbiausia sukurti aiškų kontrolės tašką importo procese.
Daugelyje įmonių importo dokumentuose šiandien išsamiai aprašomas produktas, tačiau pakuotei vis dar skiriama per mažai dėmesio. Įsigaliojus reglamentui, tokios informacijos gali nebeužtekti. Didesnio dėmesio greičiausiai pareikalaus su maistu besiliečiančios, plastikinės ir daugiasluoksnės pakuotės, elektroninės prekybos pakuotės, transportinės bei daugkartinio naudojimo pakuotės, taip pat pakuotės, pažymėtos aplinkosauginiais teiginiais, pavyzdžiui, „tinka perdirbti“ ar „biologiškai suyranti“.
Jei importuotojas neturi pakankamai duomenų apie pakuotę, verta svarstyti galimybę laikinai stabdyti jos pateikimą rinkai, kol bus surinkta visa reikiama dokumentacija. Dar iki prekių išleidimo į laisvą apyvartą galima svarstyti jų nukreipimą į sandėlį arba specialios muitinės procedūros taikymą. Jei prekės jau išleistos į laisvą apyvartą, racionalu apsvarstyti vidinę prekybos blokadą ar laikiną prekybos sustabdymą, o ne automatiškai tęsti jų distribuciją.
Importuotojo atsakomybė nesibaigia muitinės deklaracija
Importuojant pakuotes ar prekes pakuotėse, svarbiausias etapas prasideda po muitinės procedūros užbaigimo – išleidus prekes į laisvą apyvartą. Muitinis įforminimas turėtų būti vertinamas kaip momentas, kai įmonė įsitikina, kad produktą su jo pakuote galės teisėtai pateikti ES rinkai. Jei vėliau paaiškėtų, kad pakuotė neatitinka reglamento reikalavimų, importuotojui gali kilti administracinių, komercinių ir organizacinių pasekmių.
Nepakankamas pasirengimas gali apsunkinti atitikties įrodymą, dokumentų pateikimą kontrolės institucijoms, produkto pardavimą, bendradarbiavimą su platintojais ir išplėstinės gamintojo atsakomybės pareigų vykdymą. Tai ypač aktualu greito vartojimo prekių, elektroninės prekybos, maisto, kosmetikos, chemijos, elektronikos ir tekstilės sektoriuose bei įmonėms, masiškai importuojančioms prekes iš trečiųjų šalių.
Tai nereiškia, kad pakuočių atitiktis taps vien muitinės klausimu. Tačiau praktikoje daugėja situacijų, kai įmonės turi įrodyti, kad veikė rūpestingai ir laikėsi aiškių vidaus procedūrų – panašiai kaip kitose ES atitikties srityse.
Iki kada būtina pasiruošti?
Galutinė data – 2026 m. rugpjūčio 12 d. Nuo šios dienos kiekviena importo siunta, išleidžiama į laisvą apyvartą, turėtų būti įvertinta ir pakuočių atitikties požiūriu. Nors dalis detalių reikalavimų, susijusių su perdirbamumu, ženklinimu, perdirbtos žaliavos kiekiu ar pakuočių mažinimu, bus taikomi vėliau, jau nuo šios datos importuotojas turės turėti veikiančią vidaus procedūrą, sukauptus pakuočių duomenis ir gebėti pagrįsti, kad veikė rūpestingai.
Santrauka
Pakuočių reglamentas nėra vien aplinkosaugos klausimas. Importuotojams tai visų pirma praktinis organizacinis ir dokumentacinis atitikties iššūkis, kurį reikės integruoti į importo procesą. Laiko pasirengti liko nedaug, o nepasirengimo pasekmės gali būti reikšmingos – tiek teisiniu, tiek veiklos požiūriu.
Tiekimo grandinėse šį reglamentą verta vertinti kaip platesnės rizikos valdymo dalį – nuo dokumentų valdymo iki kontrolės taškų ir vidaus procedūrų.
