Apie dvi savaites turinčias trukti paliaubas JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė balandžio 7 d. vakare. Jau kitą dieną iniciatyvai pritarė Izraelis, iškeldamas sąlygą, kad Iranas nutrauks priešiškus veiksmus ir leis atnaujinti tranzitą per Hormūzo sąsiaurį. Derybų pradžia numatyta balandžio 10 d. Islamabade.
Tačiau tai – ne taikos susitarimas, o laikina pauzė. Ji pasiekta tarpininkaujant Pakistanui ir siejama su konkrečiais Irano įsipareigojimais dėl laivybos. Tuo pat metu išlieka nemažai neapibrėžtumo – tiek dėl regioninių žaidėjų vaidmens, tiek dėl praktinio susitarimo įgyvendinimo.
Finansų rinkos reagavo akimirksniu. „Brent“ naftos kaina po paliaubų paskelbimo smuko apie 16 proc. – iki maždaug 91,70 dolerio už barelį. Tai rodo, kad investuotojai greitai įkainojo galimą pasiūlos normalizavimą per vieną svarbiausių pasaulio energetikos arterijų.
Vis dėlto fizinė rinka išlieka įtempta. Net ir sumažėjus kainoms, realūs naftos ir degalų srautai dar nėra atsistatę, o sutrikimai tiekimo grandinėse tebėra juntami.
Laivyba šiuo atžvilgiu juda dar lėčiau nei finansų rinkos. Didžiausi operatoriai neskuba keisti planų. „Maersk“ nurodo, kad paliaubos gali sudaryti prielaidas tranzitui per Hormūzą, tačiau kol kas nesuteikia pakankamo saugumo, kad būtų galima grįžti prie įprastų maršrutų.
Panašų vertinimą pateikia ir sektoriaus analitikai. Praėjus kelioms valandoms po paliaubų paskelbimo, laivų srautai per sąsiaurį faktiškai nepasikeitė. Tai rodo, kad pasitikėjimas infrastruktūra dar nėra atkurtas, net jei formaliai kliūtys mažėja.
Grįžimas gali būti lėtas ir netolygus
Net ir tuo atveju, jei sąsiauris iš tiesų bus atvertas, laivyba greičiausiai atsigaus fragmentiškai. Laivai, jau esantys Persijos įlankoje, turi aiškią motyvaciją kuo greičiau išplaukti. Tačiau naujų reisų planavimas iš išorės išlieka gerokai sudėtingesnis sprendimas.
Pastarosios savaitės buvo pažymėtos aukšta karine rizika, išaugusiomis draudimo įmokomis, sustabdytais užsakymais ir avariniais veiklos scenarijais. Todėl operatoriai linkę vertinti situaciją konservatyviai – vien politinio signalo nepakanka, kad rizikos modeliai būtų peržiūrėti.
Papildomą įtampą kuria ir susikaupę srautai. Krizės metu Persijos įlankoje buvo įstrigę apie 200 tanklaivių, gabenančių maždaug 130 mln. barelių žalios naftos ir 46 mln. barelių perdirbtų degalų. Net ir pradėjus judėjimą, tai reikš ne sklandų grįžimą į įprastą ritmą, o spūstis, vėlavimus ir netolygų išsikrovimą.
Ne mažiau svarbus klausimas – pačios tranzito taisyklės. Nors Iranas deklaruoja, kad saugus praplaukimas įmanomas, vis dar nėra aišku, kaip jis bus organizuojamas praktikoje ir kokiomis sąlygomis. Diskusijos dėl galimų mokesčių laivams, naudojantiems sąsiaurį, dar labiau didina neapibrėžtumą.
Rinkos atokvėpis – bet ne stabilumas
Susiklosčiusi situacija atskleidžia vis labiau ryškėjančią tendenciją: finansų rinkos į geopolitinius signalus reaguoja greitai, tačiau realioji logistika ir prekyba atsigauna gerokai lėčiau.
Naftos kainų kritimas suteikia trumpalaikį atokvėpį transporto ir pramonės sektoriams, tačiau kol laivybos srautai negrįžta į įprastas vėžes, rizika išlieka aukšta.
Todėl šios paliaubos kol kas labiau primena pauzę nei stabilizaciją. Ir nors Hormūzo sąsiauris formaliai gali būti atvertas, praktikoje pasaulinė prekyba dar kurį laiką veiks padidintos rizikos režimu.
