„Reuters“ mini tokius vardus kaip BYD, „Geely“ valdoma „Farizon“, „Sany“, „Sinotruk“, „Windrose“ ir „SuperPanther“. Pagrindinis jų konkurencinis argumentas – kaina. Agentūros teigimu, nauji rinkos dalyviai siekia elektrinius sunkvežimius Europoje pardavinėti už sumą, kuri būtų iki trečdalio mažesnė už dabartinę vidutinę europinio elektrinio sunkvežimio kainą, siekiančią apie 320 tūkst. Eur.
Toks kainų pranašumas nėra atsitiktinis. Jį lemia masto ekonomija Kinijoje, kur nulinės emisijos sunkiasvoriai sunkvežimiai jau sudaro apie 29 proc. pardavimų, taip pat pigesnės baterijų ir elektromobilių tiekimo grandinės. Tuo metu Europoje elektriniai krovininiai sunkvežimiai 2025 m. sudarė tik 4,2 proc. visų sunkvežimių pardavimų, palyginti su 2,3 proc. 2024 m. Tai rodo augimą, bet kartu ir tai, kad rinka vis dar ankstyvoje fazėje, o aukšta kaina tebėra viena svarbiausių kliūčių.
Būtent todėl Kinijos gamintojų plėtra kelia vis didesnį nerimą Europos rinkos senbuviams. „Reuters“ pažymi, kad gamintojų asociacijos spaudžia Europos Komisiją spartinti žemos emisijos sunkvežimių paklausą, o pačios įmonės vis atviriau kalba apie konkurencinę grėsmę.
„Volvo Group“ vadovas Martinas Lundstedtas agentūrai sakė, kad Kinijos konkurentai yra greiti, inovatyvūs ir ryžtingi, o „Scania“ vadovas Christianas Levinas pabrėžė, kad europiečiams teks mokytis iš to, kaip sparčiai kinų gamintojai inovacijas paverčia pramonine gamyba.
Vis dėlto vežėjams vien žemesnės kainos nepakanka. Sunkvežimių rinkoje ne mažiau svarbūs yra nuvažiuojamas atstumas, įkrovimo greitis, serviso tinklas, atsarginių dalių prieinamumas, garantinis aptarnavimas ir gamybos lokalizavimas. Būtent šiose srityse dabar ir paaiškės, kurie Kinijos gamintojai Europoje taps realiais žaidėjais, o kurie liks tik triukšmingais rinkos naujokais.
„Windrose“, „Sany“, „SuperPanther“ ir „Sinotruk“
Ryškiausiai iš šios grupės kol kas išsiskiria „Windrose“. Kaip pažymi „Reuters“, jos modelis „Global E700“ šiemet turėtų pasirodyti Europos rinkoje už maždaug 250 tūkst. Eur – gerokai pigiau nei vidutinė elektrinio sunkvežimio kaina Europoje. Teigiama, kad šis modelis gali nuvažiuoti iki 670 km, o jo bateriją galima įkrauti per 35 minutes. Dar vienas akcentas – centrinė vairuotojo vieta kabinoje, leidžianti tą pačią architektūrą naudoti tiek kairiapusio, tiek dešiniapusio eismo rinkose. „Reuters“ mini, kad Belgijos logistikos įmonė „Gilbert de Clercq“ jau laukia vieno tokio sunkvežimio pristatymo.
„Windrose Technology“ nuotr.
Ne mažiau ambicingai atrodo ir „Sany“. Gamintojas planuoja pirmuosius savo elektrinio vilkiko e263 4×2 pristatymus Europoje 2026 m. pradžioje. Skelbiama, kad vienu įkrovimu jis gali nuvažiuoti daugiau nei 500 km. Svarbu ir tai, kad „Sany“ savo plėtrą Europoje grindžia ne vien produktu, bet ir aptarnavimo infrastruktūra. Klientų palaikymui bendrovė bendradarbiauja su „Putzmeister“, o techninei priežiūrai, diagnostikai ir remontui – su „Alltrucks“.
„Sany“/„Facenook“ @SANY Group nuotr.
„SuperPanther“ taip pat juda sparčiai. Įmonė jau yra paskelbusi planus gaminti sunkvežimius Europai Austrijoje, pasitelkdama „Steyr Automotive“. Anksčiau skelbta, kad serijinė gamyba turėtų prasidėti šią vasarą, o iki 2026 m. pabaigos Europoje bendrovė taikosi parduoti 100–200 transporto priemonių. „Reuters“ pažymi, kad ir ši įmonė dėl serviso palaikymo susitarė su „Alltrucks“, taip bandydama iš anksto atsakyti į dažniausią Europos klientų klausimą – kas prižiūrės parką po pardavimo.
„SuperPanther“ nuotr.
Panašų kelią renkasi ir „Sinotruk“. Nors apie jos elektrinius modelius viešai kol kas kalbama mažiau, pati gamybos lokalizacija Europoje jau vyksta. Anksčiau skelbta, kad „Steyr Automotive“ Austrijoje pradėjo „Sinotruk“ sunkvežimių kontraktinę gamybą EMEA regionui. Pradžioje kalbama apie SKD surinkimą, vėliau neatmetamas ir CKD modelis, apimantis didesnę vietinę pridėtinę vertę, įskaitant kabinų gamybą ir dažymą.
Trans.INFO nuotr.
BYD ir „Farizon“
Kitokia situacija su BYD. Ši bendrovė Europoje jau turi reikšmingesnį pramoninį pėdsaką per autobusų gamybą ir bendrą elektromobilių plėtrą. „Reuters“ nurodo, kad BYD sunkvežimius planuoja gaminti savo autobusų gamykloje Vengrijoje. Tai reiškia, kad įmonė turi stipresnį vietinės gamybos pagrindą nei dauguma kitų Kinijos konkurentų, o tai gali būti svarbus argumentas tiek viešųjų pirkimų, tiek aptarnavimo požiūriu.
BYD nuotr.
Tuo metu „Farizon“, nors ir minima tarp gamintojų, besitaikančių į Europą, kol kas viešojoje erdvėje pateikia mažiau detalių apie savo sunkiasvorių strategiją regione. Palyginti su „Windrose“, „Sany“ ar „SuperPanther“, jos planai kol kas atrodo mažiau apčiuopiami.
„Farizon“ nuotr.
Visa ši plėtra vyksta itin jautriu momentu Europos sunkiasvorio transporto rinkai. Viena vertus, ES spaudžia gamintojus mažinti emisijas, kita vertus, vežėjai vis dar labai jautriai reaguoja į bendrą transporto priemonių kainą ir bendrą nuosavybės kaštą. Todėl pigesni Kinijos modeliai gali tapti ne tik papildoma konkurencija Europos gamintojams, bet ir realiu pasirinkimu daliai vežėjų, ypač jei kartu bus pasiūlyta patikima servisų, garantijų ir dalių tiekimo sistema.
Kitaip tariant, klausimas šiandien jau nebe vien tai, ar Kinijos elektriniai sunkvežimiai ateis į Europą. Jie ateina. Kur kas svarbiau, ar jie sugebės įrodyti, kad gali būti ne tik pigesni, bet ir patikimi ilgalaikiai darbo įrankiai Europos transporto rinkoje.
