Tokias išvadas pateikia „EY“ ir „Eurelectric“ parengta ataskaita „Fleet Forward: powering the transition to electric mobility“. Joje teigiama, kad diskusija Europoje pamažu keičiasi: klausimas jau nebėra, ar elektriniai sunkvežimiai apskritai gali veikti logistikos sektoriuje, o veikiau – kaip greitai galima pašalinti likusias kliūtis jų plėtrai.
Šioje transformacijoje pagrindinį vaidmenį vaidina transporto parkai. Ataskaitos duomenimis, įmonių parkai sudaro apie 60 proc. naujų lengvųjų automobilių pardavimų Europoje, praktiškai visus naujų furgonų ir sunkvežimių pirkimus bei didžiąją dalį kelių transporto išmetamųjų teršalų. Tai reiškia, kad būtent parkų sprendimai lemia, kaip greitai rinka gali pasiekti mastą.
Kodėl sunkvežimiai yra kritinis segmentas
Sunkiasvorės transporto priemonės sudaro tik nedidelę dalį viso transporto parko, tačiau jų dalis kelių transporto emisijose yra neproporcingai didelė. Todėl elektrifikacija šiame segmente gali turėti didžiausią poveikį viso sektoriaus dekarbonizacijai.
Kol kas elektriniai sunkvežimiai vis dar sudaro labai nedidelę rinkos dalį. 2025 m. Europoje jie sudarė apie 2,1 proc. naujų sunkiasvorių transporto priemonių registracijų, palyginti su 1,3 proc. metais anksčiau.
Vis dėlto technologinis progresas vyksta gana sparčiai. Dauguma naujų elektrinių sunkvežimių jau gali nuvažiuoti 250–500 kilometrų vienu įkrovimu. Tai reikšminga, nes maždaug 45 proc. Europoje kelių transportu pervežamų krovinių per dieną keliauja mažesniais nei 350 km atstumais.
Tai nereiškia, kad visi šie reisai gali būti elektrifikuoti iš karto. Tačiau tokie skaičiai silpnina vieną dažniausių argumentų prieš elektrinius sunkvežimius – esą jie netinka realiam transporto darbui.
Lūžis vyksta eksploatavimo ekonomikoje
Svarbiausias pokytis vyksta ne technologijų, o ekonomikos srityje. Ataskaitos autoriai skaičiuoja, kad elektrifikavus Europos įmonių transporto parkus iki 2030 m. būtų galima sutaupyti iki 246 mlrd. Eur eksploatacinių sąnaudų.
Sunkvežimiai sudaro tik dalį šio potencialo, tačiau kai kuriuose maršrutuose elektriniai modeliai jau šiandien gali būti ekonomiškai konkurencingi.
Atlikti modeliavimai rodo, kad vidaus maršrute Prancūzijoje elektrinis sunkvežimis gali turėti apie 14 proc. mažesnes eksploatavimo sąnaudas nei dyzelinis. Maršrute Prancūzija–Vokietija šis skirtumas gali siekti apie 20 proc.
Net ir ilgesniuose koridoriuose, pavyzdžiui, Prancūzija–Rumunija, elektriniai sunkvežimiai tam tikrais scenarijais gali turėti apie 7 proc. eksploatacinį pranašumą.
Tai nereiškia, kad elektriniai sunkvežimiai jau pasiekė visišką kainų paritetą. Jų pirkimo kaina vis dar yra gerokai didesnė – kartais du ar tris kartus didesnė nei dyzelinių modelių. Tačiau eksploatacijos metu ekonomika vis dažniau pradeda veikti jų naudai.
Elektrifikacija keičia parko valdymo logiką
Perėjimas prie elektrinių sunkvežimių keičia ir patį transporto operacijų modelį.
Dyzeliniai parkai daugiausia remiasi degalų papildymu, o elektriniai parkai – planavimu. Maršrutų projektavimas, įkrovimo langai, depo infrastruktūra, energijos tiekimas ir programinės įrangos integracija tampa nebe papildomu, o centriniu transporto operacijų elementu.
Dėl šios priežasties depo įkrovimas laikomas svarbiausiu elektrinių sunkvežimių modelio elementu. Jei vežėjas gali didžiąją dalį energijos gauti savo depuose, jis gali išvengti brangesnio viešojo greitojo įkrovimo.
Kai kurios analizės net prognozuoja, kad transporto depai ateityje taps savotiškais energijos centrais – su išmaniosiomis įkrovimo sistemomis, energijos kaupimo sprendimais ir vietine atsinaujinančios energijos gamyba.
Didžiausia kliūtis – infrastruktūra
Nepaisant technologinės pažangos, infrastruktūra išlieka pagrindiniu „butelio kakleliu“. Ataskaitoje pabrėžiama, kad daugelyje Europos šalių transporto depai ir įkrovimo centrai susiduria su ilgu laukimo laiku prisijungti prie elektros tinklo.
Kai kuriose valstybėse tokie procesai gali užtrukti 18–36 mėnesius. Vežėjams tai yra rimta problema, nes elektrinių sunkvežimių diegimas gali sustoti dar prieš jiems pasiekiant parką.
Šią problemą iš dalies galėtų spręsti nauja didelės galios įkrovimo technologija – Megawatt Charging System (MCS). Tikimasi, kad ji leis per 30–40 minučių įkrauti 700–800 kWh energijos, o tai apytiksliai atitinka privalomą 45 minučių vairuotojo pertrauką.
Jei ši technologija bus pradėta plačiai diegti artimiausiais metais, viena didžiausių kliūčių tolimojo transporto elektrifikacijai gali išnykti.
Reguliavimas tampa vis griežtesnis
Elektrifikaciją vis labiau skatina ir Europos politika. Nauji CO2 reikalavimai sunkvežimių gamintojams ir nacionalinės paskatos nulinės emisijos transporto priemonėms daro vis didesnį spaudimą rinkai.
Kai kurios šalys siūlo mokesčių lengvatas, subsidijas ar atleidimą nuo kelių mokesčių elektriniams sunkvežimiams. Tačiau šios priemonės Europoje vis dar yra labai nevienodos.
Tarptautiniams vežėjams tai reiškia, kad ta pati transporto priemonė gali būti ekonomiškai patraukli viename koridoriuje, o kitame – daug mažiau konkurencinga.
Ne tik klimato, bet ir konkurencijos klausimas
Elektrifikacija tampa ir pramoninės konkurencijos tema. Ataskaitoje pabrėžiama, kad Kinija sparčiai vysto elektrinių sunkvežimių rinką ir gali pasiūlyti gerokai pigesnius modelius.
Kai kurie Kinijos elektriniai sunkvežimiai kainuoja apie 80–120 tūkst. Eur, tuo tarpu europiniai modeliai dažnai kainuoja 250 tūkst. Eur ar daugiau. Tai kelia papildomą spaudimą Europos gamintojams.
Todėl elektrifikacija vis dažniau vertinama ne tik kaip klimato politikos priemonė, bet ir kaip strateginis klausimas Europos transporto ir automobilių pramonės konkurencingumui.
Kodėl 2026-ieji laikomi lūžio metais
Nors elektriniai sunkvežimiai dar toli gražu neužėmė dominuojančios rinkos dalies, keli svarbūs procesai susikerta būtent dabar.
Elektrinių sunkvežimių eksploatavimo sąnaudos kai kuriuose maršrutuose jau tampa konkurencingos. Depo įkrovimo modeliai tampa vis labiau išvystyti. Viešoji įkrovimo infrastruktūra pradeda pereiti iš pilotinių projektų į realų tinklą, o ES reguliavimas pamažu pereina nuo skatinimo prie įpareigojimo.
Tai nereiškia, kad dyzeliniai sunkvežimiai greitai išnyks. Sektorius vis dar susiduria su aukštomis pradinėmis investicijomis, infrastruktūros trūkumu ir technologinio perėjimo rizikomis.
Tačiau vis daugiau analitikų sutaria dėl vieno dalyko: elektrinis sunkvežimių transportas jau peržengė etapą, kuriame svarbiausias klausimas buvo technologijos įmanomumas. Dabar svarbiausia tampa tai, kaip greitai rinka sugebės įveikti praktines diegimo kliūtis.
