TransInfo

Andrius Burba/asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl Lietuvai reikalingi trečiųjų šalių vairuotojai? [Interviu]

Lietuvoje dirba beveik 80 tūkst. tolimųjų reisų vairuotojų. Nors transporto sektorius kiekvienais metais įdarbina vis daugiau naujų vairuotojų, auga ir jų trūkumas. Išsigelbėjimu nuo krizės gali būti darbuotojai iš trečiųjų šalių, tačiau vežėjai jau išnaudojo visas kvotas jiems įsivežti, o Vyriausybės atstovai nesiruošia jos didinti. Lieka klausimas – ką daryti?

Vidutinis skaitymo laikas 6 minutės

Situacija mūsų šalies transporto sektoriuje yra nepaprasta. Šiuo metu lietuviškos įmonės įdarbina 79,4 tūkst. vairuotojų, iš kurių 80 proc. yra užsieniečiai. Lietuvoje tragiškai trūksta sunkvežimių vairuotojų, todėl vežėjai atveža juos iš ES nepriklausančių šalių. Tačiau norint juos įdarbinti, reikalingi specialūs leidimai. Šiems metams Vyriausybė skyrė sektoriui 16 tūkst. tokių leidimų. Deja, šios kvotos buvo išnaudotos jau rugpjūčio pabaigoje, o naujų Vyriausybė suteikti neketina. 

Kita vertus, Užimtumo tarnybos duomenimis, darbo mūsų šalyje ieško virš 140 tūkst. lietuvių: 70 tūkst. vyrų ir 72 tūkst. moterų. Kas trečias iš jų yra asmuo iki 29 metų amžiaus. Kodėl transporto sektorius negali įdarbinti šių žmonių ir primygtinai reikalauja didinti kvotas trečiųjų šalių vairutojų įdarbinimui? Kodėl Vyriausybė, pasak vežėjų atstovų, nenori padėti verslininkams ir ragina ieškoti sprendimų patiems? Atsakymus į šiuos klausimus pateikė asociacijos „Linava” Inovacijų ir transporto politikos sekretorius Andrius Burba.

– „Linava” kreipėsi į įvairias šalies institucijas prašydama panaikinti kvotas vairuotojams iš trečiųjų šalių ir supaprastinti jų įdarbinimo procedūras. Ką šiuo klausimu jums pavyko padaryti?

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesprendžia šito klausimo ir negirdi mūsų argumentų. Mes jiems rašome, rengiame susitikimus, įtikinėjame, kad vairuotojų šiuo metu trūksta visoje Europoje ir dėl to kitos šalys stengiasi palengvinti jų įdarbinimą, o tik mes sudarome papildomus barjerus. Anksčiau ši specialybė buvo trūkstamų profesijų sąraše ir jokių kvotų nebuvo. Viskas prasidėjo atėjus naujai valdžiai. Buvome įsitikinę, jog naujoji Vyriausybė pastebės šį absurdą ir panaikins kvotų sistemą.

Deja, praėjo dveji metai, o problema liko. Praeitais metais mūsų kvotos baigėsi metų viduryje, šiais metais – vasaros pabaigoje, todėl vadovaujamės bendra tvarka: kreipiamės į Užimtumo tarnybą ir mokame 120 Eur. Oficialiai dokumentų tvarkymas trunka savaitę, bet realybėje – daugiau negu mėnesį. Tokiu būdu sukuriami papildomi sunkumai, ribojantys trūkstamų darbuotojų įdarbinimo efektyvumą.

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerija klausė, kodėl transporto įmonėse negali dirbti lietuviai…

– Gali, tačiau nėra daug norinčių. Lietuviai pirmiausia įsidarbina Lietuvos rinkoje veikiančiose įmonėse, retai kuris vairuotojas pasirenka tarptautinius pervežimus, todėl mūsų senstanti tauta negali patenkinti tokio poreikio. Kita problema, jog Užimtumo tarnybos paruošti vairuotojai neturi jokios patirties ir vienus sodinti prie brangiai kainuojančio vilkiko vairo, vežančio brangų krovinį, vežėjai nenori. Jie turi įgauti patirties dirbdami antru vairuotoju, kuriam mokamas minimalus atlygis, todėl retai kas sutinka su tokiomis sąlygomis.

Mums sunkiai sekasi įtikinti ministeriją, jog vienintelė išeitis yra atsivežti vairuotojus iš kitų šalių.

Kol kas vyksta diskusijos, bandome susitarti su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Ekonomikos komitetu Seime, bet mūsų argumentai nepasiekia sprendimų priėmėjų ausų.

– Vyriausybės teigimu, vežėjams tereikia pagerinti darbo sąlygas. Taigi, kodėl jų nepagerinus?

– Vyriausybės institucijos bandė atkreipti mūsų dėmesį į tai, kad lietuviai dirba užsienyje, pvz. Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, o galėtų sugrįžti dirbti į Lietuvą. Puiku, tačiau tose šalyse yra visai kitos socialinės garantijos. Vokietijoje vairuotojas su savo šeima gauna įvairias išmokas, kurių Lietuvoje jis gauti negali. Visos užsienyje sukurtos socialinės garantijos yra valstybinės iniciatyvos, nes valdžia supranta, kad vežėjų verslas atneša daug mokesčių, todėl skatina verslą sparčiau vystytis. 

Transporto sektorius yra trečia pagal dydį Lietuvos ūkio šaka, bet mūsų šalyje daroma viskas, kad tokio sektoriaus nebūtų. Mūsų šalyje vien vežimas krovininiais automobiliais sukuria 7 proc. BVP, o visas transporto ir saugojimo sektorius apie 12 proc. Tai dideli pinigai. Rezultatas stipriai lenkia Europos Sąjungos vidurkį, todėl reikėtų tuo džiaugtis ir kurti naujas galimybes verslo plėtrai, o mes to nedarome.

– Nemanote, kad tokia Vyriausybės pozicija yra naudinga šalies ekonomikai? Ministerija nori pagerinti Lietuvos darbuotojų socialinę padėtį.

– Mes esame pasiruošę priimti tiek lietuvių, kiek tik jų būtų paruošta darbui transporto sektoriuje. Tačiau mes kalbame apie 80 tūkst. darbo vietų ir nedidelę norinčių dirbti lietuvių grupę. Ne dėl prastų atlyginimų. Jūs puikiai žinote, jog atlyginimas šiame sektoriuje visose ES šalyse yra labai panašus. Tik mūsų gebėjimas bendrauti ir susikalbėti su tais vairuotojais daro įtaką jų įsidarbinimui Lietuvoje. 

Netiesa, kad lietuviui reikia mokėti daugiau negu ukrainiečiui. Visi uždirba panašiai ir gana nemažai lyginant su kitomis profesijomis – priklausomai nuo vežamo krovinio vairuotojai gali uždirbti nuo 2 tūkst. iki 3 tūkst. Eur „į rankas”. Tačiau šis darbas yra sudėtingas, o Lietuvos vairuotojai sensta. Jaunimas renkasi kitas specialybes, tokias kaip informacinės technologijos. Niekas nenori dirbti transporte ar statybose. Tai ne tik Lietuvos problema – visame pasaulyje trūksta net 22 milijonų vairuotojų.

– Ką tokiu atveju darys „Linava”?

– Mes, žinoma, nelaukiame, kol Vyriausybė mums pagelbės. Mums dirbti reikia dabar, todėl ieškome ir bandome apmokyti vairuotojus užsienyje. Didelės įmonės turi savo stiprias vairuotojų paruošimo mokyklas. Mes bendradarbiaujame su Užimtumo tarnyba ir populiariname šią profesiją, kad vairuotojų atsirastų kiek įmanoma daugiau.

– Ir kaip jums sekasi?

– Šiandien, ypač kai vyksta karas (nemaža dalis mūsų vairuotojų buvo tiek iš Baltarusijos, tiek iš Ukrainos), kažką staigiai pakeisti yra sudėtinga. Bet mus domina ir kiti regionai. Šiuo metu dirbame su Vidurinės Azijos šalimis – Uzbekistanu ir Kazachstanu. Visur dalinamės savo kompetencija, praktika, padedame steigti vairuotojų ruošimo mokyklas ir suteikiame jiems savo programas. Tikimės, jog per tam tikrą laiką galėsime įdarbinti iš tų šalių paruoštus specialistus.

Tai tik nedidelė straipsnio dalis. Visą tekstą galite perskaityti nemokame žurnalo transporto vadovams numeryje. Tiesiog spustelėkite žemiau esantį paveikslėlį ir atidarykite žurnalą.

Ar Lietuvai reikalingi trečiųjų šalių vairuotojai

Paantraštės