Nepaisant to, nauja „Geotab“ apklausa rodo, kad dalis Europos transporto parkų vadovų šią grėsmę vertina ramiau nei prieš metus.
Krovinio praradimas išlieka viena didžiausių rizikų transporto įmonėms ir visai tiekimo grandinei. Tokie incidentai trikdo veiklą, apsunkina planavimą, didina išlaidas ir silpnina klientų pasitikėjimą. Vis dėlto apklausos rezultatai leidžia manyti, kad nemaža dalis rinkos dalyvių šiandien šią problemą laiko mažiau aktualia nei anksčiau.
Mažėjantis nerimas kelia klausimų
Daugiau kaip 3,5 tūkst. transporto parkų vadovų iš septynių Europos valstybių apklaususi „Geotab“ nustatė, kad 64 proc. respondentų teigia dėl krovinių vagysčių nerimaujantys mažiau nei prieš metus. Tokios nuotaikos kontrastuoja su rinkos tendencijomis – vagysčių mastas nemažėja, o jų sukeliami nuostoliai išlieka reikšmingi.
Dar daugiau – per pastaruosius 12 mėnesių apklausoje dalyvavusios įmonės vidutiniškai užfiksavo po 34 su krovinių vagystėmis susijusius incidentus.
„Krovinių vagystės kelia rimtą grėsmę tiekimo grandinėms, vairuotojų išlaikymui ir klientų pasitikėjimui, tačiau panašu, kad dalis transporto parkų praranda budrumą“, – sako „Geotab“ atstovas Ivánas Lequerica.
Vagystės be laužtuvo
Pastaraisiais metais keičiasi ne tik vagysčių mastas, bet ir jų pobūdis. Vis dažniau kroviniai užvaldomi ne fiziškai įsilaužiant į transporto priemonę, o pasitelkiant apgaulę, suklastotus dokumentus ir skaitmenines priemones.
Nusikaltėliai veikia organizuotai, todėl jėgos dažnai nebereikia. Krovinys perimamas pasinaudojus dokumentais, kurie atrodo autentiški, o visa logistikos grandinė iš pirmo žvilgsnio nekelia įtarimų. Dėl to vien tradicinių fizinės apsaugos priemonių šiandien nebeužtenka.
Didžiausią grėsmę transporto bendrovėms kelia skaitmeninės atakos – apgaulingi elektroniniai laiškai, įmonių paskyrų perėmimas, tapatybės vagystės ir suklastoti dokumentai. Tokie metodai leidžia nusikaltėliams perimti krovinio gabenimo kontrolę nė neprisilietus prie pačios transporto priemonės.
Technologijų galimybės vis dar neišnaudojamos
„Geotab“ atkreipia dėmesį į akivaizdų atotrūkį tarp augančių grėsmių ir įmonių taikomų apsaugos priemonių. Rinkoje jau seniai siūlomi sprendimai, leidžiantys realiuoju laiku stebėti puspriekabes, naudoti įvairius jutiklius, tikrinti vairuotojų tapatybę ar integruoti duomenis iš skirtingų sistemų, tačiau jų diegimas vis dar nėra plačiai paplitęs.
Apklausos duomenimis, dažniausiai naudojama apsaugos priemonė tebėra vaizdo stebėjimo kameros – jas nurodė 27 proc. respondentų.
Ekspertų teigimu, ten, kur nėra realiojo laiko stebėsenos, duomenų integracijos ir nuoseklių tapatybės tikrinimo procedūrų, atsiranda saugumo spragų, kurias organizuotos nusikalstamos grupės išnaudoja itin efektyviai.
Draudimas negarantuoja saugumo
Apklausa atskleidė ir kitą tendenciją – dalis įmonių saugumo strategiją vis dar grindžia draudimu. „Geotab“ duomenimis, 22 proc. respondentų pripažino, kad pirmiausia pasikliauja draudimo polisais, kompensuojančiais nuostolius po vagystės, o ne investuoja į prevencines priemones.
Bendrovės vertinimu, toks požiūris neapsaugo nuo tiekimo grandinės sutrikimų ir nepadeda išlaikyti klientų pasitikėjimo. Dažniausiai tai reiškia tik kitokį nuostolių paskirstymą rinkoje – didėja draudimo įmokos, auga paslaugų kainos, o ilgainiui bendra rizikos kaina nemažėja.
Nuostoliai didesni nei pavogtas krovinys
Ekspertai pabrėžia, kad krovinių vagysčių pasekmės neapsiriboja vien prarasto turto verte. Tokie incidentai sutrikdo tiekimo grandinę, mažina klientų pasitikėjimą, didina išlaidas dėl vėlavimų, pretenzijų ir augančių draudimo įmokų.
Todėl vieno krovinio praradimo padarinius dažnai pajunta ne tik vežėjas, bet ir visa tiekimo grandinė.
Nusikaltėliai prisitaiko greičiau nei rinka
Mažėjantis transporto įmonių nerimas dėl krovinių vagysčių nebūtinai reiškia, kad situacija gerėja. „Trans.eu“ tarptautinės saugos komandos vadovo Piotro Sobalos teigimu, tokį požiūrį lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai.
„Tai gali būti kelių priežasčių visuma: įmonės nespėja prisitaikyti prie sparčiai tobulėjančių sukčiavimo schemų, susiformuoja klaidingas saugumo jausmas dėl GPS stebėsenos ar draudimo, o transporto sektoriuje nuolatinė įtampa ir skubėjimas silpnina budrumą. Kai atsakomybė organizacijoje pasiskirsto tarp kelių žmonių, rizika dažnai lieka antrame plane“, – sako P. Sobala.
Jo vertinimu, šiandien organizuotos nusikalstamos grupės pranašumą įgyja ne jėga, o gebėjimu greitai prisitaikyti prie rinkos ir išnaudoti jos silpnąsias vietas. Vis daugiau vagysčių įvykdoma apsimetant teisėtais rinkos dalyviais.
„Dauguma atvejų susiję su apsimetimu realiai veikiančiomis įmonėmis, kurios apie tai net nežino. Kartais pakanka turėti pagrindinių įmonės dokumentų kopijas ir susikurti elektroninio pašto adresą, kuris nuo tikrojo skiriasi vos viena raide“, – aiškina jis.
Taikiniu tampa ne tik kroviniai, bet ir įmonių komunikacija
Eksperto teigimu, vis dažniau pasitaiko ir sudėtingesnių atakų, kai sukčiai, pasitelkę apgaulingus elektroninius laiškus, perima įmonių el. pašto paskyras. Tokiais atvejais jie gali laikinai kontroliuoti bendrovės komunikaciją, o kartais – ir veiklą transporto platformose.
Pasak P. Sobalos, per pastaruosius metus aiškiai matyti tendencija, kad fizines vagystes keičia skaitmeninis sukčiavimas.
Keičiasi ir nusikaltėlių taikiniai. Elektronika, buitinė technika, maisto produktai ar fotovoltinių elektrinių įranga tebėra tarp dažniausiai vagiamų krovinių, tačiau vis dažniau pasirenkama ne konkreti prekių grupė, o silpniausiai apsaugotas krovinys.
„Apsimetimo ir sukčiavimo elektroniniu paštu eroje nusikaltėliai dažniausiai renkasi ne tam tikros rūšies prekes, o lengviausiai pasiekiamą ir prasčiausiai apsaugotą krovinį“, – sako ekspertas.
Vien platformos nepakanka
P. Sobala pabrėžia, kad saugumą lemia ne pats naudojimasis transporto platformomis, o jose taikomi patikros mechanizmai. Vis didesnę reikšmę įgauna sprendimai, leidžiantys nuolat tikrinti vežėjų tapatybę, dokumentų galiojimą ir sandorių patikimumą.
Svarbų vaidmenį čia atlieka ir tarptautiniai saugumo standartai, kuriami bendradarbiaujant su tokiomis organizacijomis kaip TAPA.
„Transporto platformos atlieka dvejopą vaidmenį. Viena vertus, jos leidžia tikrinti partnerius, kaupti jų sandorių istoriją, vertinti reputaciją ir analizuoti ankstesnius incidentus, kad būtų galima greičiau nustatyti riziką. Kita vertus, kai kurios platformos vis dar sudaro galimybių sukčiams apsimesti kitomis įmonėmis arba vykdyti daugybę trumpalaikių, sunkiai atsekamų sandorių“, – teigia P. Sobala.
Nuolatinė patikra tampa nauju standartu
Eksperto teigimu, vis didesnę reikšmę įgauna sprendimai, kurie remiasi ne vien naudotojų pateikta informacija, bet ir nuolatiniu jos tikrinimu.
Vienas tokių pavyzdžių – „Certified Carrier Exchange“, kurią „Trans.eu“ sukūrė bendradarbiaudama su TAPA EMEA. Prieiga prie šios platformos suteikiama tik vežėjams, turintiems galiojantį TAPA TSR sertifikatą, o jo galiojimas automatiškai tikrinamas organizacijos duomenų bazėje.
Tokia sistema padeda sumažinti riziką, susijusią su suklastota vežėjų tapatybe ar nebegaliojančiais dokumentais.
Saugumą lemia kasdienės procedūros
P. Sobalos teigimu, didelė dalis transporto įmonių vis dar neturi aiškiai apibrėžtų ir nuolat taikomų saugumo procedūrų.
Jo vertinimu, problema dažniausiai slypi ne papildomų priemonių kainoje.
„Įmonės baiminasi, kad papildomos patikros sulėtins veiklą. Tik vėliau paaiškėja, jog didesnė problema yra nepakankamas rizikos suvokimas ir pernelyg didelis pasitikėjimas kitų atlikta patikra. Vis dar pasitaiko atvejų, kai sprendimai priimami nepatikrinus informacijos. Vis dėlto, palyginti su padėtimi prieš penkerius ar daugiau metų, transporto sektoriaus požiūris į saugumą akivaizdžiai keičiasi“, – sako ekspertas.
Anot jo, net ir be didelių investicijų galima įdiegti priemonių, kurios reikšmingai sumažina sukčiavimo riziką.
„Kiekvienas iškrovimo vietos pakeitimas turėtų būti papildomai patvirtinamas. Pavyzdžiui, verta paskambinti oficialiu įmonės telefono numeriu, kurį darbuotojas susiranda savarankiškai. Taip pat būtina kruopščiai tikrinti elektroninio pašto adresus, parengti vadinamųjų raudonųjų vėliavų sąrašą dispečeriams, operatyviai informuoti darbuotojus apie įtartinus užsakymus ir riboti viešai skelbiamų jautrių duomenų kiekį“, – rekomenduoja P. Sobala.
Jo teigimu, svarbiausia, kad bent minimalios patikros procedūros būtų taikomos kiekvienam užsakymui, o ne tik tada, kai kyla įtarimų.
„Tikrinimas turi būti kasdienio darbo dalis. Kiekvienas užsakymas turėtų pereiti bent bazinę patikrą, nes būtent nuoseklumas, o ne pavienės iniciatyvos geriausiai mažina riziką“, – pabrėžia ekspertas.
Pasak jo, skaitmenizacija savaime nėra nei grėsmė, nei apsauga. Galutinį rezultatą lemia tai, kaip technologijos naudojamos praktikoje.
Ekspertai sutaria, kad šiandien veiksminga apsauga neapsiriboja GPS stebėsena ar draudimo polisais. Vis svarbesnės tampa kontrahentų patikra, saugi elektroninė komunikacija ir priemonės, leidžiančios laiku atpažinti bandymus apsimesti transporto įmonėmis.
Vis daugiau dėmesio skiriama ir fizinei prevencijai – saugomoms stovėjimo aikštelėms, saugesniam maršrutų planavimui bei vairuotojų mokymams.
Kartu ekspertai primena, kad saugumo lygis tiesiogiai susijęs ir su personalo politika. Patikimos darbo sąlygos, aiškios procedūros bei darbuotojų pasitikėjimas darbdaviu tampa ne mažiau svarbia apsaugos grandimi nei technologiniai sprendimai.
